In memoriam Vasarą atkakęs į Vilnių, Jurgis švelniai papriekaištaudavo: – Kodėl tavo „Atėnai“ toks liūdnas laikraštis? Gerai, tegul ten įdėtas tas ir anas, bet kur linksmesnė atsvara jiems? Gyvenimas juk juda, gyvenimas visoks, negerai taip.

PETRAS ARLAUSKAS Šių metų vasario 2-osios vakarą greičiausiai būčiau su Antanu Danieliumi ir kitais mūsų bendrais draugais jo 70-ojo gimtadienio proga, gurkšnotume vyną ir greičiausiai kalbėtume apie Viljamo Šekspyro dramos „Romeo ir Džuljeta“ ir Johno Miltono epinės poemos „Prarastasis rojus“ vertimus.

DOVYDAS JUDELEVIČIUS Dabar niekas nesuabejotų, kad Antanas Danielius (1942–2002) buvo profesionalus vertėjas, nors jis pats, išgirdęs tokį apibūdinimą, turbūt būtų sureagavęs būdinga drovia šypsena… Paniręs į vertimų sūkurį, jis kaip menininkas tikrai surado savo tikrąjį pašaukimą.

Jo žingsniai niekada nebuvo vaikiški, eisena vis į priekį, vis per vėjus. Galva minčių išsprogdinta: jos greitesnės, painesnės, nei lūpos galėjo ištarti, išnarplioti ar pirštai spėjo rašyti. Visi aplinkui galvas užsiėmę šūkčiojo: Dievo siųstasis, beprotis, nepaklusnusis, čiurlionis, van gogas. Jis skaitė pamokslus smilgoms, bulvių valgytojams, sutrupėjusių menkučių sielų nutrūkusiems traukinių vagonams, tualetų sienoms.