In memoriam
Numirti – nenumirštant
Jis mėgo sakyti: man patinka va taip kažkaip repetuoti nerepetuojant, atostogauti neatostogaujant, skubėti neskubant. Taip Jis ir mus visus paliko tarsi nepalikdamas, kažkur svečioj šaly, lyg atsitiktinai. Ir visas tas dešimt dienų, atrodė, laukėm ne urnos su Jo pelenais, o paties Rimo atvykstant.
●
Kaskart vis po gėlę, pasauliui jis žavesį kėlė,
Juo dengėsi visa, kas gyva, tarytum šventybės skraiste.
…Ir verkia šiandieną ne vien Tado Tumo jaunėliai,
O vaikas kiekvienas, belaukiantis tėčio skambučio iš ten.
Vieną šviesiausių – Praną Morkų – palydėjus
Ne kiekvienam dabar pakelti tikrą, nemeluotą, empatijos persmelktą toleranciją. Pranas jos turėjo su kaupu. Bendradarbiavo su daugeliu žmonių, bet tai ne tai. Labai daug ką įkvėpė ryžtingai veikti, paglobojo, pakonsultavo, padrąsino, paskatino, patarė. Ir labai dosniai. Be jokio išskaičiavimo.
Juzefos Čeičytės keliai keleliai
Ne, nešvęsim ilgai laukto Jutos šimtmečio šių metų gegužės 19 dieną, nebegersim šampano ar kitų tauriųjų gėrimų ir neragausim jau daug metų iš eilės per Jutos gimtadienį patiekiamo „Napoleono“ torto. Nebesijuoksim prisiminę kokį nors absurdišką įvykį iš sovietmečio realybės filmuojant, kuriant spektaklį ar rengiantis parodai.
Apie Krystyną Meissner
Lenkų teatras atsisveikino su viena aktyviausių, ištikimiausių jo gyvenimo dalyvių – režisiere ir dviejų tarptautinių festivalių steigėja Krystyna Meissner. 1991 metais ji įsteigė festivalį „Kontakt“ Torunėje. Vėliau, nuo 1999-ųjų, jau vadovaujant Jadwigai Oleradzkai, jis truko apie dešimtmetį. Šiaip taip gyvuoja ir dabar.
Atsisveikinant su Irena Veisaite
Epidemijos metu, per karantiną žmonės išnyksta tyliai, kaip arbatos garas. Taip tyliai, lyg neatsisveikinę, „angliškai“. Taip iš nykoko pastarųjų metų gyvenimo kaukių baliaus pasitraukė ir Irena Veisaitė. Jos išėjimas neliko nepastebėtas – geru žodžiu ją, jau gausiai apdovanotą visokių institucijų, paminėjo buvę bendražygiai, bendraminčiai ir gerbėjai. Kalbėta apie asmenybės išskirtinumą, jos ypatingą įtaką žmonėms, nuopelnus, toleranciją, retai paminint ką…
Būtis ir laikas su Jūrate Baranova
Jūratė mus paliko, manau, dėl to, kad neturėjo baimės jausmo. Ir dėl savo griežtos autonomijos. Na, ji turbūt kartodavo sau kaip amžinai jauna Modė: viskas praeina. Atsimenu pasaką apie berniuką, kuris gimė nejausdamas baimės, ir tada jam už kaklo kažkas užpylė ledinio vandens.
Jonas Gricius
Šiandien visai atsitiktinai sužinojau, kad ta taip vadinama filmo restauracija kvepia gana šlykščiu kriminalu. Kol kas faktus patvirtinančių dokumentų neturiu, bet vaizdo (ir garso) kokybė skandalinga. Šiandien svarstau – gal reikėtų bylinėtis? Jėgų neturiu, bet jei įtarimai pasitvirtins bent dalinai, gal, atidėjęs poilsį ir kitus malonumus, pasirišiu.
Keletas žodžių apie bičiulį
Pastaraisiais metais vienas po kito mus, mano kartą, palieka draugai, buvę kolegos, bičiuliai. Anapilin iškeliauja žmonės, apie kuriuos galvojai, rašei, stebėjai ir sekei jų veiklą ar kūrybą. Tarp jų ir Dovydas Judelevičius, su kuriuo neseniai atsisveikinta palydint į Vilniaus žydų kapines.
