Filosofija
Dvasinio grožio problema
Grožis, kaip mes įsitikinome, įsikūnija ir pasireiškia tik jusliniuose reiškiniuose ir objektuose. Nepaisant to, dažnai kalbama apie dvasinį, nejuslinį grožį. Kyla klausimas: ar egzistuoja faktai, kurie leistų pagrįstai pripažinti nejuslinį grožį?
Pertvarkyti daiktus ar save?
Pasaulis, priešingai nei mes, nekonformistiškas; jam nereikia taikytis prie kokio nors kaimyno ar kaimyno katės, prie naujų jos teisių, prie rūpintis įpareigojančios technikos, pavyzdžiui, prie smartphone’ų, kurie nėra smart enough, kad susitvarkytų patys. Pasaulis, bent jau kol neįrodytas visų kitų galimų tikrumas, yra vienas.
Pamaldusis mąstymas
Jei reikėtų vienu sakiniu nusakyti šio teksto pagrindinę mintį, ji skambėtų taip: atgal prie didelių dalykų. Žmogui reikia didelių dalykų, kuriems galėtų atsiverti, didelių idėjų, kurioms galėtų skirti savo gyvenimą. Tada žmogus patiria gyvenimo entuziazmą ir būna laimingas. Mūsų epocha yra mažų dalykų laikas. Neatsitiktinai joje klesti ir pagarbiai vertinama ironija, kuri prie kokio tik dalyko prisiliečia, padaro jį mažesnį,…
Idėja ir eucharistija
Vakarai nėra vienalyčiai. Juos sudaro daug sluoksnių, sudėtų vienas ant kito: tai graikų, Vakarų išradėjų, sluoksnis, romėniško universalizmo, išsidriekusio palei Viduržemio jūros pakrantę, sluoksnis, krikščionybės, naujųjų amžių scientizmo, sekuliarios kultūros sluoksnis. Mūsų tezė būtų tokia: apmąstant Vakarų tapatybės ištakas, reikėtų kalbėti apie dvigubą žaismę – graikų ir krikščioniškosios kultūros, kai krikščionybę suprantame kaip universalizuotą judaizmą. Jį universalizavo apaštalas Paulius, be…
Apie budelio darbą ir liberalkomunistinę gnozę
Jeigu teisingas požiūris, kad kiekviena tam tikros „kvalifikacijos“ reikalinga profesija arba amatas turi jiems atstovaujančius „nevykėlius“, „vidutiniokus“, „tikrus profesionalus“ arba „savo srities meistrus“ ir, pagaliau, „elitą“, vargu ar teisinga būtų daryti išimtį budelio profesijai arba amatui. (Čia ir toliau, rašant apie budelio profesiją, amatą, darbą, karjerą, komandiruotes, sąmoningai nevartojamos kabutės. Neilgai trukus pamatysime kodėl.) Ko gero, garsiausias visų laikų budelis…
Filosofija kaip dėmesingumo pratybos
Jei reikėtų nurodyti vienintelį žodį, išreiškiantį filosofinio buvimo būdo pasaulyje esmę, tai tarp daugybės žodžių, tokių kaip Logas, Vienis, idėja, ousia, substancija, subjektas, valia, kuriuos filosofai vartojo per visą filosofijos gyvavimo istoriją, tas vienintelis žodis būtų dėmesingumas. Būti dėmesingam sau, kitiems žmonėms, pasauliui bei mokėti dėmesingumo atskleistus dalykus perteikti kalba ir pasidalyti su kitais žmonėmis – tai ir sudaro filosofijos…
Ironija arba džiaugsmas
Esama dviejų vienas kitam priešingų metafizinių žmogaus temperamento ir egzistencinės laikysenos tipų – tai ironikas ir besidžiaugiantis žmogus. Džiaugsmas gali būti priešinamas ironijai, kuri moderniuose Vakaruose įsigalėjo romantizmo laikais, o senovės Graikijoje ji buvo Sokrato egzistencinė laikysena. Įsigalėjus krikščionybei ir dėl to žlugus graikų kultūrai, nebuvo galimybių įsivyrauti ironiko tipui, tad jis atgimė tik naujaisiais amžiais – romantizmo laikais. O…
Branduolinė aklybė: meilė kaip vaizdinių konfliktas
Amžiną dermės praradimą meilės kaip neįveikiamo reiškinio požiūriu įžvelgia kone visi. Iki skausmo mėgstama vapėti apie tai, kad meilė yra žmogaus galias pranokstanti akla jėga. Tačiau kartu suvokiama, kad aklumas yra paprasčiausias galios regėti trūkumas. Vadinasi, meilės galia yra tik kitokios galios trūkumas, taigi neišvengiamai negatyvi. Pati meilė yra trūkumas, o toks nesuderinamumas dar labiau išryškėja dėl to, kad šio…
Dievas kaip Hiperpoetas
Dievas paprastai suprantamas per metaforas. Žmonijos istorija, be kitų dalykų, yra ir Dievo metaforų raidos bei kaitos istorija. Senajame pasaulyje Dievas buvo suprantamas, viena vertus, kaip monarchas, visatos valdovas, kita vertus, kaip amatininkas – Demiurgas. Demiurgo, amatininko, metafora ateina iš Platono „Timajo“ ir apaštalo Pauliaus Laiško romiečiams. Naujaisiais amžiais įsigalėjo Dievo kaip matematiko metafora. Tai įvyko XVII a., kai filosofija…
Socialinė kritika: tarp diletantizmo ir ekspertizės
Tai, ką šiandien vadiname socialine kritika, turi gilias istorines šaknis. Faktiškai ji egzistavo dar tuomet, kai nebuvo susiformavusi socialumo ar visuomeniškumo samprata ir pajauta. Dažnu atveju ji reikšdavosi kaip religinių institucijų ar dogmų kritika, kiek rečiau – kaip politinių idealų ar realijų kritika. XVIII ir XIX a. sandūroje pastaroji tendencija nusvėrė pirmąją. Kol neegzistavo aiškiai diferencijuoti ir pagal modernius…
