Filosofija
Slėpiniai už kasdienybės pasaulio ribų
Platono švietimo kelias atrodo maždaug taip – jaunas žmogus turi būti ugdomas gimnastika ir mūzų menais. Gimnastika užtikrina kūno pusiausvyrą, darnumą ir sveikatą, o mūzų menai įdiegia gerus įpročius. Tiesa, tai tik kelio pradžia, nes mūzų menai negali atvesti žmogaus į žinojimą…
Rašytojystė kaip išlikimo strategija
Mūsų laikų humanitariniuose ir socialiniuose moksluose visuotinai pripažįstama, kad žmogus yra istorijas pasakojantis gyvūnas. Šis teiginys ne tik spekuliatyviai suformuluotas, bet ir įsišaknijęs smegenų struktūroje. Žmogaus smegenys funkcionuoja taip, kad yra sukurtos pasakoti istorijas.
Gyvūnų fenomenalios sąmonės įrodymas oneiriniu pagrindu
[...] akivaizdu, kad gyvūnai yra sapnuojančios ir sąmoningos būtybės. Tai leidžia atmesti mechanistinę ir objektyvistinę gyvūnų sampratą, vietoj to siūlant gyvūno, kaip sąmonę turinčio subjekto, koncepciją.
Naujasis nuoširdumas
Gyvename dvasinio pragmatizmo amžiuje. Populiarieji psichologai ir vadinamieji koučeriai tikina, kad meilė turi teikti didelį emocinį ir seksualinį pasitenkinimą, o kai ji reikalauja aukotis, turime nutraukti santykius ir savo meilę pavadinti toksiška, o šeimą – disfunkcine.
Dirbtinio intelekto filosofijos link
Bandant paaiškinti dirbtinio intelekto veikimo problematiką, iš pradžių teks aptarti medijų filosofijos šaką – technologinį determinizmą. Technologinis (arba medijų) determinizmas remiasi prielaida, kad technologijos formuoja žmonių kultūrą ir visuomenę ir kad neįmanoma suprasti technologijų nesuprantant jų poveikio žmonių elgesiui ir mąstymui.
Vyriškumo krizė, brofluenceriai ir Jacques’as Lacanas
Brofluenceriai, arba medijose per pastaruosius kelerius metus išpopuliarėję ir vis labiau populiarėjantys vyriškumo mokytojai, – tam tikras fenomenas: tai vyrai, kurie neturėdami jokių realių teorinių ar psichologinių kompetencijų moko kitus vyrus ir jaunuolius įveikti vyriškumo krizę, tapti tikru vyru ar brutaliau – kabinti ir nukabinti moteris…
Metafizinės literatūros link, arba Atsisveikinimas su Jameso Joyce’o „Uliso“ šimtmečiu
Galima sakyti, kad šimtmetį gyvename be literatūrinės revoliucijos, nes iš esmės Jameso Joyce’o „Ulisas“, kuriam šiemet sukanka šimtas metų, pateikė dabartinio literatūrinio rašymo kanonus: sąmonės srautą, dėmesingumą kasdienybei, veiksmo nebuvimą, nuobodulį…
Metafizinė (anti)tragedija
Graikai buvo tragikų tauta, o krikščionybė esmiškai netragiška arba, jei vartosime Tolkieno eucatastrophe, lietuviškai – gerosios katastrofos, terminą, ji tragiška gerąja prasme. Krikščionybėje tragedijos nutinka, tačiau jos išsprendžiamos gerąja baigtimi: Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas, bet, nugalėjęs mirtį, prisikėlė.
Neišmanantis mokytojas
Ar mokėsi čia atpažinti raidę O, kurią vienas mano mokinių, spynų meistras pagal profesiją, vadina apvaliąja? Raidę L, kurią jis vadina kampainiu? Nupasakok man kiekvienos raidės formą, kaip pasakotum apie nežinomo objekto arba vietos formas. Nesakyk, kad to negali. Moki žiūrėti, moki kalbėti, moki rodyti, gali prisiminti. Ko dar reikia?
Kas yra mylėti?
Susiporavimas – sielų suokalbis – visada gresia atskalūniškumu bendrijos akivaizdoje kuriant šeimą. Adomo ir Ievos nuopuolis kilo dėl jų suokalbio prieš Dievą, kuris, neapsikęsdamas susiporavimo ir tarp poros cirkuliuojančio tik juos apimančio žinojimo – dviejų sielų suokalbio, – išvarė juos iš rojaus.
