Atskalūnai
Danse macabre
Veteranė
1988 m. pavasarį susirgau plaučių uždegimu. Kol jį diagnozavo, visą mėnesį pravaikščiojau, o kai pagaliau nustatė – iškart į ligoninę. Ir kartu į suaugusiųjų pasaulį, nes pagal sovietinę tvarką penkiolikmetis paauglys jau buvo guldomas į suaugusiųjų skyrių. Abejinga seselė atvedė į keturvietę palatą, kurioje gulėjo tik viena močiutė. Visos kitos lovos buvo laisvos, bet kažkodėl mane paguldė šalia tos…
Dešimtojo dešimtmečio atminimas: prekinis fetišizmas ar laiko dvasia?
Kalbame apie MO muziejuje tebeveikiančią parodą „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Nors niekaip negalime priprasti prie erdvės trūkumo aikštėje šalia buvusio kino teatro (jo nekompensuoja nė šalia esantis „rūtų darželis“, kuriame valgydama sumuštinį jautiesi tarsi po stiklu), įeiname į balto kubo vidų.
Aš esu Dovydas
Savo tėvo nepažinojau – jis mirė, kai man buvo 5–6 metai, tačiau niekada negyveno kartu su mumis, tik aplankydavo mane kūdikystėje. Kol nebuvo galutinai išsiskyręs su mama, dirbo universitete ar institute filosofijos dėstytoju, tikriausiai turėjo mokyti studentus marksizmo-leninizmo doktrinų, kurios, pasikeitus santvarkai, tapo bevertės, kaip ir jo ateities perspektyvos. Apie jo charakterį ir asmenines savybes žinau tik iš mamos…
Radijo Edenas
Ar dar atsimeni, koks buvo pirmas įspūdis? Ar nepamiršai, kaip gatvėse įsivyravo apgaulinga ramybė? Triukšmas, aidintis praeities prisiminimuose, žadėjo saugumą. Garsas, kurį skleidė žaidžiantys vaikai, besiginčijantys kaimynai ar pro šalį pravažiuojantys automobiliai, užtikrino, jog viskas yra gerai. O tada atėjo jie ir paliko mums tylą. Marija užaugo apgaubta tylos. Nuo pat tos dienos, kai jos mirštanti motina įbruko man…
„Baltijos tragediją“ prisimenant
Prieš šimtą metų – 1919 m. vasario 8 d. – prie Kėdainių kautynėse su Kauno kryptimi puolančia Raudonąja armija žuvo savanoris Povilas Lukšys, jis tapo pirmąja Lietuvos kariuomenės auka Lietuvos nepriklausomybės kovose.
Mano (ko)priklausomybės
„Šatėnų“ Redaktorei beveik pasižadėjau mažiau užsiimti saviterapija, o daugiau – literatūra. Iš tiesų daug mano tekstų – ir poezijos, ir esė – kvepia tuo noru išliudyti, įteisinti, įteigti Kitam ir pasauliui save. Drąsa būti. Kaip būnasi. Traumų (iš)rašymas. Kvepia ir laiku neįvykusiu paauglystės maištu. Nors visada turėjau vilties, kad tie tekstai surezonuos su skaitytojo patirtimis, maištais ir traumomis. Apskritai…
Santykiai: susiliest subinėm ir mokytis mirti
Poroje esantys žmonės vienodai jausis tik 9 % viso kartu praleisto laiko. Pavyzdžiui: iš šimto kartu praleistų dienų jūs abu vienu metu jausite tą pačią emociją tik devynias dienas. Emocinis disonansas. Yra būdas pasiekti maksimalų emocinį rezonansą. Jūs abu galite visą laiką jaustis supistai.
Mes ir esam atviri tik dėl to, kad neturim įsitikinimų
Lietuvos „Pasidaryk pats“ (Do It Yourself – DIY) kultūros aktyvistai Naujojoje Vilnioje ruošiasi kurti tarptautinį kultūros centrą. [...] Su vienu iš centro sumanytojų muzikantu, festivalių organizatoriumi MATU LABAŠAUSKU-AEROBICA kalbasi Rokas Povilius.
Premijų ekonomika 31:2
Ir čia norėčiau išsiplėsti ir pasidalinti pastebėjimais, kas gi vyksta gan uždaroje literatų bendruomenėje ir kodėl Jotvingių premijų skaitiklis šiemet rodė 31 laureatą vyrą ir tik 2 moteris. Kaip buvo iki to nusirista ir daugybę metų nieko nestebino.
