Atmintis
Fado Jakševičiams
Šį pasakojimo būdą įkvėpė mano neseniai perskaityta istoriko Norberto Černiausko knyga „Fado: trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“. N. Černiauskas puikiai susiejo fado, iš Portugalijos kilusio melancholiškojo muzikos žanro, nuotaiką su nuotaika mąstant apie Lietuvos lemtį XX a. Būtent saudade (port. „ilgesys“), fado leitmotyvas, itin tiksliai atliepia bergždžią nostalgiją tam, ko nebėra, o neretai ir išvis nebuvo.
„Bedugnė, į kurią neprasiskverbia nė menkas šviesos spindulys“
Tekstas buvo parašytas dar neprasidėjus karui, o tada kurį laiką atrodė ne vietoj ir ne laiku. Vis dėlto „Austerlico“ temos ir toliau svarbios, o nuo vis besirandančių bedugnių, į kurias neprasiskverbs šviesos spinduliai, svyra rankos.
Nebūnant būti
D. Paulauskaitė, kuriai šiemet rugpjūtį būtų sukakę 75-eri, neturėjo nei automatinės skalbimo mašinos, nei mikrobangų krosnelės, nei telefono, nei televizoriaus. O ką jau kalbėti apie kompiuterį.
Mirti nenorėjo niekas
Vis dar nesegu prie krūtinės pastaraisiais metais Laisvės gynėjų dieną tokio populiaraus žydro neužmirštuolės žiedelio. Jei segėčiau, jis būtų raudonu krauju apšlakstytas ir juoda gedulo juostele perrištas, nes man Sausio 13-oji vis dar visų pirma – gedulo diena.
Amžinai gaivinantis žodį
Prisiminkime Vaclovą Aliulį – Lietuvai ir Bažnyčiai brangų žmogų, kunigą marijoną, pogrindinės kunigų seminarijos dėstytoją, aktyvų Sąjūdžio veikėją, ateitininką, liturginių tekstų vertėją, rašytoją, dvasios vadovą, gimusį 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnų kaime (Alytaus r.).
