Prancūzijos Nacionalinio Susirinkimo pranešime teigiama, jog tokiu pasirinkimu norima atkreipti dėmesį į tai, kad kolektyvinėje vaizduotėje sportas dažnai asocijuojasi su vyriškumu.

Vienas iš argumentų, kuriuos pateikia istorikai: šaltiniai nemini moterų, o tai reiškia, kad jos nedominavo viešajame gyvenime, na, išskyrus visiems girdėtas mitines kovotojas amazones. Tačiau šiandienos istorikai prakalbina šaltinius, kurie pasakoja apie senovės graikes ir egiptietes, apie viduramžių mergeles ir moderniųjų laikų raganas.

Raštingos moterys buvo lyginamos su mūzomis, menų ir literatūros globėjomis: tiek mūzos, tiek išsilavinusios moterys ikonografiniuose šaltiniuose vaizduotos rankose laikančios papiruso ritinėlį ar vaško lentelę.

Jeigu norėtume suprasti, ką paprastas senovės graikas galėjo jausti apeigų metu, visų pirma reikėtų galvoti apie pagrindinį graikų ritualą – aukojimą. Graikai dažniausiai aukodavo ožkas, avis, jaučius, rečiau kiaules ar vištas. Tad pirmas mus galintis pasiekti kvapas būtų kraujo ir ant altoriaus kepamos mėsos.

Visiems puikiai žinomas Achilo pavyzdys: deivė Tetidė, bijodama, jog išsipildys pranašystės, kad jos sūnui lemta mirti kare, paslėpė jį Skiro saloje ir atidavė globoti karaliui Likomedui. Berniukas buvo auginamas kaip mergaitė: vilkėjo mergaitiškais rūbais ir žaisdavo mergaičių apsuptyje.

Nusprendus, kad kūdikis nebus auginamas dėl jo silpnumo, išsigimimo ar lyties, jis buvo įdedamas į krepšį: graikų tragedijose minima, kad tokiems vaikams prisegami papuošalai ar amuletai, kurie turėtų apsaugoti nuo pavojaus ir padėti jį atpažinti, jeigu jam pavyktų išsigelbėti.

O koks gi tas šiandieninis svetingumas, kontroliuojamas valstybės institucijų? 1951 m. buvo priimta Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ją pasirašiusios 145 šalys įsipareigoja priimti karo pabėgėlius, persekiojamus dėl religijos, išvaizdos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei.

Renesanso laikotarpiu humanistai pradėjo domėtis antikine literatūra, tačiau archeologinio senovės Graikijos atradimo dar reikėjo palaukti keletą amžių. Tiesa, XV a. vienas Ankonos pirklys, svečiuodamasis Graikijoje, sudarė įvairių antikinių skulptūrų ir pastatų eskizų rinkinį, bet jis galiausiai nebuvo publikuotas.

Visuomenėje, kurioje mėsos vartojimas buvo neatskiriamas nuo aukojimo praktikos, jos atsisakymas negalėjo būti vien tik originalumo forma: tai reiškė atmetimą visos vertybių sistemos, sudarytos iš tam tikros komunikacijos tarp dievų ir mirtingųjų.

Viengungiai, šeimos nesukūrę žmonės, senovės graikų kalba vadinti agamoi, buvo dalis graikų visuomenės, tačiau istorikai iki šiol mažai domėjosi šia žmonių grupe. Tiek vyrai, tiek moterys galėjo būti agamoi, tačiau reikia pripažinti, kad jauna mergina veikiau išvis neturėjo pasirinkimo: vedybos buvo iš anksto numatytas merginų likimas.