Author Archive for lina cerniauskaite
Trumpoji proza
Deividas Hiumas Hiumas, sakoma, buvęs ponas didžiai emocingas, nepastovaus, karšto būdo. Vieną dieną, būdavo, prisiskolina pinigų iškilmingai pasižadėjęs juos kuo skubiausiai grąžinti, kitą dieną jau – žiū – užmatęs buvusį prietelių, sparčiai nėšinasi į kitą gatvės pusę, suka akis neva į zyliojančius šunis, neva į savo pušnis. O jei kas nors tą jam prikiša, tai tik rausta, pučia žandus, krato…
Miłoszas ir Putramentas. Intelektualinis trileris
Kai laiškų, leidinių ir telegramų su sveikinimais, plaukusių į Berklį 1980 metų spalį, krūvoje Czesławas Miłoszas pastebėjo Jerzy Putramento1 plunksna parašytus ir savaitraštyje „Literatura“ išspausdintus prisiminimus, sviedė jo adresu riebų keiksmažodį ir pratrūko ironišku juoku. Tai paliudiju asmeniškai, kaip tuometė Nobelio premijos laureato asistentė2. Tačiau manau, kad jeigu Emilio Pasierskio monografija Miłosz i Putrament. Żywoty równoległe3 („Miłoszas ir Putramentas. Lygiagretūs…
Kūrybiniai syvai
Pirmadienis Sėdžiu ant suolo, braukau koja žemę ir vis užsimerkiu prieš smarkesnį vėjo gūsį. Šypteliu praeiviui ir vėl surimtėju. Galbūt jam mintyse skamba melodija, galbūt jis žingsniuoja į taktą. Vikriai dėliodamas kojas tolsta, kol vietoj vieno žmogaus silueto blyškioje ryto šviesoje išvystu du. „Mano akys man meluoja“, – jaučiu viduje įsižiebiant nepasitenkinimo kibirkštį. Keturios vikšriškos kojelės tolsta, juda kaip mažos…
Galilėjos šviesa ir Biblijos daugiatekstiškumas
Tačiau patyrusieji vargą neliks tamsoje. Kaip seniau {VIEŠPATS} buvo pažeminęs Zebuluno kraštą ir Naftalio kraštą, taip ilgainiui jis išaukštins Pajūrio vieškelį, kraštą į vakarus nuo Jordano, tautų Galilėją. Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė. Tu išaukštinai tą tautą, suteikei jai didį džiaugsmą. Tavo akivaizdoje jie džiūgauja lyg pjūties džiaugsmu, lyg dalydamiesi grobiu. Nes tu sutriuškinai…
Prisakymai kultūrininkams
Kultūros žmonės (kultūros skleidėjai, kultūrininkai – kaip bepavadinsi) dažniausiai būna labai rimti ir dedasi esą dvasiškai stiprūs. Bet neretai užtenka vieno mažo dirgiklio – frazės, temos pokalbiui ar žodžių junginio – ir jų orumas ir erudicija vienu akimirksniu nueina velniop. Visai nesvarbu, kokius darbus būtų nudirbę, kokius kūrinius sukūrę – jie kaipmat visi kaip vienas ima sopulingai rypauti, šnypšti ir…
Latvių rašytojų sielos seismografas
Daugiau kaip prieš šimtą metų latvių poetas Janis Rainis „Vėtros sėjoje“ patetiškai kvietė: „Tapk kieta, mintie! / Skardus tapk, žodi! / Tapk priekalu, mintie! / Varpu tapk, žodi!“ Šis poezijos maestro raginimas įgavo kūrybingą turinį praėjusio amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio nepriklausomoje Latvijoje. O kokios latvių literatūros kūrėjų nuotaikos po šimto metų – dvidešimt pirmo amžiaus pradžioje? Tai iš dalies…
Mažas arkliukas, keliaujantis į operą
(Elena Poniatowska – 2013 metų Cervanteso premijos laureatė) Elenos Poniatowskos juokas jai nubraukia visus metus. Ji besijuokianti mergaitė. Tokia ji Meksikos literatūros ir žurnalistikos istorijoje – Elenutė. Be galo stipri Elenutė. Pasakai: „Elenutė“, ir jau visi žino, iš kur sklinda šviesa. Būryje žmonių ji ta, kuri tyli ir juokiasi, kol aplink skamba šūkavimai. Viešumoje ji ta, kuri būna dėmesio centre…
Apie savo kūrybos peizažus
Dar prieš Naujųjų metų šventes naujojoje Kauno galerijoje POST atidaryta jaunų menininkų Miglės Grigutytės ir Pauliaus Šliaupos paroda „Views“, kurioje stengtasi atskleisti du regėjimo laukus su tuo pačiu „išeities tašku“ – peizažu. Menininkai, pasitelkdami skirtingas priemones ir medijas (tapybą ir videoinstaliaciją), transformuoja peizažą iki abstrakčios, bedaiktės tapybos arba pasinaudoja peizažu kaip stebėjimo lauku. Su viena iš parodos autorių Migle Grigutyte…
Mėsininko žmona eina pasivaikščioti
Mėsininko žmona už prekystalio visą rytą įraudusiais žandais it prinokusi šoninė. Jos akys išpampusios ir nepatogios, jai akivaizdžiai niežti tuos pleiskanomis apibirusius rutulius. Ji lipniais varlės delnais įsikabina į lango stiklą. Žmonės eina, vaikšto, sliūkina, spokso į vitrinas, valosi prakaitą nuo kaktų, pučia nosis, kramto nagus, laukia žalios šviesoforo šviesos. Jie tokie išdžiūvę, perkarę, kone paliegę. Mėsininko žmonai gėda savo…
