Sėdėjau ir apsimečiau, kad lūkuriuoju atnešamo patiekalo, su ilgesiu prisimindamas dienas, kai sirgau. Sirgau baisiai: rachitu, artritu, sloga, varvančia nosimi, varvančiomis rankomis, ausų užkimštumu, inteligencijos nepakankamumu, triperiu, gonorėja ir lengva varvančio sifilio forma, o dar, kas be ko, buvau apolitiškas bedievis. Gydytojai šypsodavosi į nuskustą ūsą ir ramindavo mane, kad pasveiksiu. Nė vienas jų tuo netikėjo, ir net aš pats…

Sartras, sakoma, visur ieškodavęs prasmės. O kad būtų efektyviau, jo akys žiūrėdavusios į skirtingas puses tuo pat metu. Filosofijos istorikai spekuliuoja, kad tai tik dėl to Sartras išvengęs fenomenologijos. Karjeros pradžioje Sartras tos prasmės, sopulingai dūsaudamas ir vartaliodamas veizolus, ieškodavo visur: po lova ir lovoj, naršydamas po žmonos stalčius, virtuvėj tarškindamas puodų dangčiais, amerikiečio draugo Kito akyse. Sartras sriūbaudavo naktimis…

Dekartas armijoj, užuot marširavęs po šlykščias teutonų purvynes, visų labiausiai mėgo lindėti pas kakalį šiltą, dėl ko komradai jį pravardžiavo Pečialinda. Būdavo, išlenda Renė iš to savo pečiaus visas aprūkęs, pasvilusia sermėga ir pasinėšina į kaimą vyno bei žvakių zopostui užsipirkti. Tai kaimiečiai jau iš tolo rėkdami į šalis išsilaksto žabtais skalambydami: „Achtung, velinas, peklinis, ratavokit!“ O vaikai tik akis…