Author Archive for lina cerniauskaite
288–289
Ligoninėse balkonų nėra. Čia nė vienas ant lentų iš buvusios beržo gyvybės neįrėžia savo vardo. Vaikščioju ir ieškau bent vieno užrašo „čia buvo“. Tačiau ligoninė – ne sanatorija, ne poilsio namai. Ligoninėse niekas nepasirašinėja. Vaikščioju po šią apleistą psichiatrijos ligoninę ir beviltiškai ieškau žmonių pėdsakų. Taip, čia stovėjo išgulėtos lovos, ten – mediniai suoliukai. Čia buvo langai su grotomis. Stiklui…
Leidėjų ir redaktorių trumparegystė: išbrokuoti šedevrai
Talentingi, o gal net genialūs rašytojai kai kada turi pasižymėti ne tik ypatinga vaizduote ir, kaip dabar įprasta kartoti, „sunkiai dirbti“, bet ir nestokoti kantrybės bei atkaklumo šturmuodami užkalkėjusius siaurakakčių leidėjų ir redaktorių pasaulio matymo ir mąstymo štampus. Štai dvi dešimtys literatūros (daugiausia anglakalbės) leidybos liapsusų pavyzdžių, kai kada iliustruotų sparnuotomis apsijuokusių leidėjų ištaromis. Hermano Melville’io „Mobis Dikas, arba…
Skolų knygelė f generacijai (16)
Lapkričio 1 d. 1902 m. gimė poetas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas Juozas Tysliava (m. 1961). Iš Suvalkijos, kraštietis. Pirmasis susidūrimas su Juozo Tysliavos poezija – per Žilinskaitės apsakymus vaikams. Viename iš jų berniukas paliekamas vienas namuose (tėvai kažkur išvažiuoja), o kad nieko nenutiktų, jam nuolat skambina įkyrios rūpestingos tetos iš viso pasaulio. Tada jis lyg prisimena šias Tysliavos eilutes: „Iš okeano kyla vėjas. / Iš…
Apie kankinimą pirmykštėse bendruomenėse
Pierre’as Clastres’as (1934–1977) – XX a. prancūzų antropologas ir etnografas, daugiausia domėjęsis ačais (anksčiau vadintais gvajakais) ir kitomis Pietų Amerikos indėnų gentimis, plėtojęs politinę antropologiją. Garsiausiame savo veikale „Bendruomenė prieš valstybę“ Clastres’as kritikuoja tradicinę valstybės kaip neišvengiamo kiekvienos bendruomenės tikslo sampratą ir apžvelgia kitokias nei vakarietiška politinės galios padalijimo schemas. Jo studija „De la torture dans les societés primitives“ pirmąkart pasirodė…
Su kuo valgyta mirtis?
Turi būti šlapia, vėjuota, tamsu ir gūdu, švieseles žiebiančios rankos turi sugrubti, braižydamos degtuką po degtuko. Amžinojo gyvenimo viltis ir ryšys su anuo pasauliu juk nėra lengvas, pigus dalykas. Tavo paliktas žiburys rudens tamsybėse beveik tampa ženklu, kad mirtis nugalėta…
Aš, Vilémas ir neapibrėžiamas šviesos kvadratas
Siekiau išmokti mąstyti, įgudau nebent savintis. Ne atvaizdus, mintis. Gyveno kartą toks dėdė Vilémas Flusseris. Tikėjo, kad artėja fotografijos filosofijos link. Daug keistų, gražių ir nelabai dalykų prišnekėjo, jam fotografas mat – funkcionierius, nežinąs, kas per stebuklai vyksta juodojoje dėželėje, paklūstantis visagalei fotoaparato numatytai programai. Bet būna, žinote, ir fotografų revoliucionierių – tokių, kurie tąją programą bando apeiti, išlįsti pro…
Kad pasaulis gyventų tave
Tu matei juos. Jų akys tuščios. Jie kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginti. Kaip save kuo brangiau parduoti. Kad jiems viską apmokėtų. Už kiekvieną dvasinį judesį. Jie žino, kad ne veltui gimė. Kad jie pašauktieji. Bet juk gyvena tik kartą. Argi tokie gali kuo nors tikėti? Stalkerio monologas sugrįžus iš Zonos (Andrejus Tarkovskis, „Stalkeris“) I Kaip gera numirti. Nieko nebereikia.…
Atsigrįžimas į poezijos pagavą
Donato Saukos lituanistikos siekinys – lietuviško žodžio meno savitumo tyrinėjimas. Užmojis keimerinis, dviejų krypčių, apima folkloristiką ir literatūrologiją. Bendra tyrimų intencija ir motyvuojančioji paskata yra humanitarinės lietuvių kultūros bei grožinės savimonės ugdymas. Jautri žodžio poetiškumo pagava, trauka prie humanitaristikos, nepasotinamas žinių alkis, iš prieškario nepriklausomybės ateinanti žmonių solidarumo ir bendrystės atmintis, kitos ankstyvoje jaunystėje prabudusios sąmonės nuostatos, skatinusios Donatą Sauką…
Panta rhei
Karoliai ant merginos kaklo buvo didumo sulig kiaušiniais, triufeliais, snarglių rutuliukais, altoriaus angeliukų žandais, bet jos kaklas nuo to nė kiek nelinko į priekį, o nugara buvo tiesi, be kuprelės. Ji deklamavo, darydama ilgas pauzes, rankose turėjo pluoštelį popierių ir po kiekvieno posmo ką nors išlankstydavo. Iš pradžių išlankstė lėktuvėlį ir paleido į publiką. Karoliai krestelėjo ir sudundėjo, lėktuvėlis padarė…
