Šalta. Pirštai skyla į dalis, tarsi į aslą trenktas krištolas. Jie pernelyg trapūs, trapūs negrąžinamai. Ir nėra to, kas būtų grąžinama, niekas negrįžta. Kiek bešauktum, kiek belankstytum pirštus, tarsi pindamas orui kasas. Jei saulė užgestų, o ji kada nors užges, žemės jūros ir vandenynai užšaltų iki dugno po penkiasdešimt septynerių metų. Tiek dar galėtume palaukti. Tik tiek. Dabar sėdžiu ant…

Iš tolo akį patraukiantis, ardantis žvilgsnį ir toks žalias – kaip kokios pavasario linksmybės – plakatas miesto centre ar transporto stotelėse, kuriose nebegalima rūkyti. Ar pilname žmonių prekybos centre, kur skelbiama, kad Mažosios Lietuvos gyventojų paveikslų kūrėjui, didaktui ir šiaip savo epochos hegzametro meistrui Kristijonui Donelaičiui būtų suėję gražūs meteliai. Toks apvalus skaičius – 300. Gal todėl mes pasirenkame plakate…