Author Archive for lina cerniauskaite
Laidojant seną miestą
MARTYNAS VALIUS Vokas su antspaudu. Jūsų valdos po mūsų apgula. Praneškite savo miesto vyrams, kad papjautų po avį, didesnę, riebesnę, kur ganyklose kitas išbaido ir daugiausia žolės nuėda. Pasakykite moterims, kad išvirtų avienos sriubos, tokios, kur taukai stemple nuslysta
Mėlynojo akmenėlio fronte
ILJA ILF, JEVGENIJ PETROV Atrodytų, tolimi maskvietiški 1935 metai mažai ką bendro turi su šiandiena. Tuo labiau su šiandiena Lietuvoje. 4-ojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje Didysis teroras dar nebuvo prasidėjęs
Apie meditaciją
JIDDU KRISHNAMURTI Išsilaisvinti iš laiko tinklo Be meditacijos nėra savęs pažinimo; be savęs pažinimo – nėra meditacijos. Vadinasi, reikia pradėti aiškintis, kas esi.
Paryžius
MONIKA ŠIPELYTĖ Įkyriai, kaip varnos klevuose, dėbsantis į greitai jam po kojomis nukraujuosiantį rytą, – Paryžius. Meilės ir savižudžių miestas. Savižudžių iš nuobodulio arba iš meilės. O gal tiesiog visi europiniai naivuoliai, norėdami kvėptelėti gretimai su fotoaparatu besigrumiančio japono naivumo, renkasi čia.
Raupsuotieji
Laiku ir nelaiku VIEŠPATS kalbėjo Mozei ir Aaronui: „Kai žmogui kūno odoje atsiranda sutinimas ar išbėrimas, ar dėmė, besivystanti į raupsų ligą jo kūno odoje, jis turi būti atvestas pas kunigą Aaroną ar pas vieną iš jo sūnų kunigų. Tas žmogus serga raupsais, – jis yra nešvarus.
Ko nebijo dailėtyrininkas?
VIDAS POŠKUS viešojoje erdvėje labiausiai žinomas kaip dailėtyrininkas. Taip pat jis – Kazio Varnelio muziejaus vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras, rimtas žmogus. Be to, smalsus ir malonus. Kol rengiau spaudai šį tekstą, jis sekmadienį išgelbėjo šąlantį bebrą. O dar prieš kelias dienas mudu sėdėjome mažutėje galerijoje RA prie židinio ir kalbėjomės apie jo tapybos ir iliustracijų parodą.
Senovės graikų meilės kerai
Helenistinei kultūrai, stereotipiškai laikomai blaivia ir racionalia, buvo būdingi tikėjimai įvairiomis maginėmis praktikomis, jas išpažįstančiųjų manymu, turėjusiomis padėti ne tik anapusiniame, bet ir šiame, žemiškajame, pasaulyje. Vienas tokių požymių – daugybė kerėjimų, be kurių tūlas graikų pilietis negalėdavo išsiversti
WISŁAWA SZYMBORSKA. Poetas ir pasaulis
Poetė ėjo 89-uosius. Mirė miegodama, savo bute. Primename 1996 m. gruodžio 7 d. Švedijos akademijoje jos pasakytą kalbą. Kalbama, kad pats sunkiausias dalykas, sakant kalbą, yra pirmasis sakinys. Jau ištariau jį… bet jaučiu, kad ir tolesni sakiniai eisis sunkiai
„Lalagė“: išėjimai
IEVA GUDMONAITĖ Servizas „Atvirai kalbant, jis bijojęs staiga sužinoti, kas jo tyko anapus lango ertmės, kam jo, nuolat rašančio, šitaip reikia, kad anie veržtųsi jį nuolat atspėti, gal net įsidrąsinę patys atsidurti jo tekste arba įsigeidę jį per prievartą įrašyti į savąjį“ (Andrius Jakučiūnas, „Lalagė“).
MARIUS PLEČKAITIS. Eilės
turbūt pirmas ir paskutinis sakai, naktimis geriau rašosi? naktimis krenta penkiolika kartų miręs sniegas ir penkiolika kartų mirusi saulė tai galėtų būti puiki daina raudonajam vilkaviškio meilės tilteliui
