Author Archive for lina cerniauskaite
Apie sugrįžimą
KAROLIS DAMBRAUSKAS Epilogas Grįžimas – tai tokia savotiška kelionės sudedamoji. Tai į kelionės pečius įsimetęs svoris, sunkūs kelionės batai, nuo prakaito ir kelių dienų iš eilės miegojimo drauge apsunkusi striukė, varvantis prakaitas karštą kroatišką dieną
Linkėjimai amžinai gyvam Zedui, arba Tikros ir netikros žvaigždės
JURGITA LUDAVIČIENĖ Konstantinas Gaitanži turi humoro jausmą. Ir dar jis mėgsta pasakoti tikras ir fiktyvias istorijas. Tai dvi savybės, lietuvių dailėje aptinkamos beveik taip pat dažnai kaip koks kalbantis ančiasnapis.
Mes visuomet kažko ieškome
PAULIUS NORVILA Mes visuomet kažko ieškome. Meilužės, patikimos avalynės taisyklos, naujo dulkių siurblio ar paprasčiausios ramybės. Tačiau, kad ir kas tai būtų, netgi tomis akimirkomis, kai mūsų taurės yra sklidinos, o kūnai palaimingai ilsisi minkštuose pataluose, mes negalime sustoti.
Blogis, kuriantis gėrį
MIKALOJUS VILUTIS „Šiaurės Atėnų“ Nr. 1064 buvo išspausdintas mano rašinėlis „Gyvenantys žmonės“. Vienintelį komentarą atsiuntė Genta: Kultūros elitas – gerai priėsti, pagerti, stipriai rūkyti, nepraleisti pro šalį jokios moters………. Paskui nori, kad į juos kas kreiptų dėmesį: valdžia remtų, žmonės skaitytų…….
ADISA BAŠIĆ. Eilės
Adisa Bašić – šiuolaikinė bosnių poetė, publicistė ir žurnalistė. Gimė 1979 metais Sarajeve. Baigė lyginamosios literatūros studijas, vėliau pasirinko teisės ir demokratijos magistro studijas. Šiuo metu dėsto Sarajevo universiteto Filosofijos fakultete, Lyginamosios literatūros katedroje.
ALFAS PAKĖNAS. Eilės
sau pačiam pagoniškomis akimis ilgai žiūrėti į Lietuvą taupyti žodžius nieko nedailinti nevirti putros į daiktus žvelgti žvėries ar žirgo žvilgsniu
Sat pulchra, si sat bona
IRENA POTAŠENKO Antonas žengė po obels vainiku ir paglostė kamieną. Žievė buvo šiurkšti, kieta, išvagota gilių rievių, kurių dugne švietė jaunas seno kaip gyvenimas medžio luobas. Kaip stipriai medis laikėsi, įsikibęs žemės! Kaip veržliai ir plačiai skėtė šakas! Kiek laisvės, pasitikėjimo, galios buvo jo plačiai išsikerojusioje lajoje! Kokia rimtimi dvelkė, oi bled, negaliu, kaip ramiai plaukė virš jo debesys!
Ant ko kris vardų išsižadėjimo nuodėmė?
ASTRIDA PETRAITYTĖ Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. Romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 184 p. Ko gero, Alvydo Šlepiko prozos gerbėjams ši knyga bus netikėta – „vilko vaikai“, pokario Rytprūsiai!.. Matyt, ir pačiam rašytojui ji – iš tų, kurios „netikėtai nutinka“, o ne nuosekliai išsirutulioja iš talento prigimties.
Lietuviškos Užgavėnės: tradicija ar paveldas?
ARŪNAS VAICEKAUSKAS Užgavėnės kadaise buvo paskutinė didelė šventė prieš įninkant į pavasario darbų rūpesčius. Gal todėl jos taip laukta? Gal todėl taip džiaugtasi šios neeilinės dienos papročiais?
Dvi galvos iš vieno kūno
INEZA JUZEFA JANONĖ Nei šį, nei tą anuomet leptelėjo slaugė, pareiškusi, kad man gimdyti ir gimdyti, nes pienas nuolat teka iš krūtų, jo vienam kūdikiui per daug, todėl reikėtų man gimdyti ir gimdyti, geriausia dvynukus, o gal ir tris ar keturis iš sykio… Dabar jau būčiau turėjusi būrį suaugusių vaikų.
