Author Archive for lina cerniauskaite
Aukštyn žemyn
ROLANDAS KAUŠAS Didžiulės apvalios krūtys tiesiog virste virsta laukan per lengvos palaidinukės iškirptę. Ateistai neturi jokių šansų, galvoju, nes ant tos pačios palaidinukės, per patį vidurį, sidabrinėm raidėm išsiuvinėtas žodis Faith ir man, kur buvus, kur nebuvus, vis noris į tą tikėjimą užmest akį.
Lengvas būdas tapti perkamu poetu
ROKAS POVILIUS
Silentium
KOSTAS POŠKUS Karštą vasaros dieną važiuodamas svetimo miestelio pagrindine gatve pro autobuso langą matai dar išlikusius suklypusius medinukus ar laiko aptrintus plytų ir akmenų statinius, stebi ten stoviniuojančias, aptriušusias sienas ramstančias ir pravažiuojančius tuščiomis akimis lydinčias žmogystas.
Tarp tautos ir gamtos
GILBONĖ Mama ne kartą pasakojo, kad cicytė, kuri ją augino, nemokėjo nei skaičiuoti, nei skaityti, bet pinigus kažkokiu stebuklingu būdu suskaičiuodavo. Ne tokio jau stebuklingo to būdo būta. Pasirodo, ji dėdavo vieną monetą ant kitos, pagal dydį nustatydavo jų vertę ir, kadangi tų monetų nebūdavo labai daug
Mesijo karalystės pažadai ne padažai
Laiku ir nelaiku „Vargas ganytojams, kurie klaidina ir išblaško mano ganyklos avis! – tai VIEŠPATIES žodis.“ Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, – ganytojams, ganantiems jo tautą: „Jūs – tie, kurie išblaškėte mano kaimenę! Jūs išblaškėte ją ir ja nesirūpinote!
Niekieno žemė
MONIKA ŠIPELYTĖ Niekieno žemė. Neužkariautų planetų kalnagūbriai, mamutų laikų dainos. Tik taip galėčiau paaiškinti būseną, kai, matydama mūsų pasaulį iš aukštai, visą jo dar neišeikvotą grožį ir nuoširdumą, visus tuos milijonus galimybių laimei, niekaip negaliu jame sau rasti vietos. Keičiasi uostai ir juose laukiantieji, keičiasi geležinkelio stotys, o iš jų išėjus – grindinys po kojomis
Rive droite, rive gauche
AKVILĖ ŽILIONYTĖ 1 Cécile, Didier, Margaux, Benoît ar dar koks nors vardas – nesvarbu, bouche, marrant, piquer ar dar koks žodis – nesvarbu. Geriau įsivaizduokime ją: 1) jei ji bus Juliette, ji apskritoj terasoj gers pieną, žvelgs į brūkšniuką tolumoje, bijos vieversių ir kramtys plonas lūpas
„Mes visi privalome būti darbo artistais“
ARŪNAS BRAZAUSKAS Gyčio Padegimo parašyto ir pastatyto „JAH“ vaizdinių sraute, – greta dekoracijų, šviesų, scenos baldų, gyvų aktorių, – galima pasigesti dalyko, kurį gal pamatysime ateities teatre.
Sėdžiu prie sodžu
LEVUTIS MALINAUSKAS Sodžu – tai tradicinė korėjietiška degtinė, ištikima užstalės kompanijų bičiulė. Sakoma, jai būdingas salsvas skonis ir maždaug dvidešimties laipsnių stiprumas, nors kartais jis gali siekti iki keturiasdešimt penkių. Niekad sodžu neragavau, bet sprendžiant iš to, kaip purtosi ją geriantys Hong Sang Soo filmų veikėjai, nedaug ką praradau.
Apie tuščią laukimą
AISTĖ PILKAUSKAITĖ Kazys neturi darbo. Jis kiauras dienas sėdi vieno kambario bute; jo erdvę apriboja šešių kvadratų kambarys, vonia išbyrėjusiomis plytelėmis, tualetas, kuriame nenusileidžia vanduo, virtuvė su tuščiu šaldytuvu ir balkonas į Lukšio gatvę. Jis retsykiais nueina iki spaudos kiosko ir nusiperka cigarečių. Arba iki IKI nusipirkt išgerti. Iš pradžių jis kiekvienąkart atsistodavo prie tos pačios kasos
