Author Archive for lina cerniauskaite

At­eis­tai ne­ga­li pri­si­deng­ti tik­ro ti­kė­ji­mo dra­bu­žiais

GI­LES FRA­SER 1793 m. pran­cū­zų re­vo­liu­cio­nie­riai už­ėmė Die­vo Mo­ti­nos ka­ted­rą ir pa­ver­tė pro­to šven­to­ve. Jo­je su­si­rin­kę jie gar­bi­no tie­sos deg­lą lai­kan­čią ak­to­rę, ap­si­tai­siu­sią mė­ly­nos, bal­tos ir rau­do­nos vė­lia­vos spal­vo­mis, sim­bo­li­zuo­jan­čio­mis res­pub­li­kos Lais­vę.

užpilti

HAROLDAS BAUBINAS apleidi mano kūną gyvybe apleidi duoną keičiu į ugnis mano langai aklini o durys per siauros niekaip

Va­sa­ra kai­me

VYGANTAS VAREIKIS Lie­tin­ga, karš­ta ir aud­rin­ga olim­pi­nė 2012 me­tų va­sa­ra jau ge­ro­kai per­si­ri­to į ant­rą­ją pu­sę. Kas atos­to­gau­ja prie te­le­vi­zo­riaus, kas – už­sie­ny­je, kas – prie jū­ros, o kai ku­rie ren­ka­si po­il­sį lie­tu­viš­ka­me kai­me. Bė­ga va­sa­ros, o Dzū­ki­jo­je, at­ro­do, ma­žai kas kei­čia­si.

Ugnis

DAINA OPOLSKAITĖ Man at­ro­do, kad nie­ko ne­įvy­ko, o gal aš klys­tu, bet man sun­ku pa­ti­kė­ti, kad ga­lė­čiau taip ap­mau­džiai klys­ti, nie­ko juk iš tik­rų­jų ne­bu­vo, ne­nu­ti­ko, lė­tai pra­mer­kiu akis ir – štai tas pats kiek pa­svi­ręs pa­veiks­las ant sie­nos, vaiz­duo­jan­tis vi­są pa­sau­lį lieps­nos for­mos la­še, ir ta pa­ti ru­du go­be­le­nu ap­trauk­ta so­fa, ant ku­rios su­jauk­ta pa­ta­ly­nė, kvė­puo­jan­ti mū­sų abie­jų kū­nų…

Prancūziški atspindžiai

ADAM SZCZUCIŃSKI Ar­ly­je Pir­mą kar­tą per dvi­de­šimt me­tų ruo­šiuo­si ke­liau­ti su tė­vu. Rug­pjū­čio nak­tis šal­ta, skais­čiai švie­čia mė­nu­lis. Krau­na­mės daik­tus sku­bė­da­mi, ge­na­mi vei­kiau nuo­ty­kių troš­ki­mo ne­gu bū­ti­nu­mo. Du su­au­gę vy­rai, be­si­kal­ban­tys rim­tai tik apie spor­tą ir orą.

Sta­bai

VYGANTAS VAREIKIS Prieš kiek lai­ko ži­niask­lai­do­je pa­si­ro­dė in­for­ma­ci­ja, kad Tau­ti­nin­kų są­jun­ga pa­siū­lė nuo Ža­lio­jo til­to Vil­niu­je pa­ša­lin­ti so­vie­ti­nes skulp­tū­ras kaip oku­pa­ci­jos sim­bo­lį, o eu­ro­par­la­men­ta­ras Vy­tau­tas Land­sber­gis – į nuo­ša­les­nę vie­tą iš Pa­lan­gos cen­tro iš­kel­ti so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nes.

Atspindys

GRETA LISAUSKAITĖ Šitokį miestą bandau jaukintis primerktomis akimis – tartum ruoščiausi kada jį palikti, išmainyti į gražų kitų kraštų atviruką ar

Ma­nos iš dan­gaus ga­lit ir ne­lauk­ti

Lai­ku ir ne­lai­ku Dy­ku­mo­je vi­sa iz­ra­e­lie­čių ben­dri­ja mur­mė­jo prieš Mo­zę ir Aaro­ną. Iz­ra­e­lie­čiai jiems sa­kė: „Ver­čiau bū­tu­me mi­rę nuo VIEŠPATIES ran­kos Egip­to že­mė­je, sė­dė­da­mi prie mė­sos puo­dų ir pri­si­val­gę duo­nos iki so­ties! Juk iš­ve­dė­te mus į šią dy­ku­mą vi­są ben­dri­ją ba­du nu­ma­rin­ti!“

García Márquezas: me­di­niu vei­du

IVÁN UL­CHUR COL­LA­ZOS Ivánas Ul­chu­ras Col­la­zo­sas – ko­lum­bie­tis, gy­ve­nan­tis Ek­va­do­re. 1987 me­tais Os­ti­ne (Tek­sa­se) įgi­jo is­pa­na­kal­bių ame­ri­kie­čių li­te­ra­tū­ros dak­ta­ro laips­nį. Bu­vo dien­raš­čių „El Co­mer­cio“ ir „Hoy“ ap­žval­gi­nin­kas. Žy­miau­sia esė kny­ga – „García Márqu­e­zas: apie juo­ką ir ki­tus vieš­pa­ta­vi­mus“

Apie lab­da­rą, dva­sios gro­žį ir ki­tas ba­na­ly­bes

JUR­GIS VI­NIN­GAS Jei ka­da ap­si­lan­ky­si­te Ta­te Bri­tain mu­zie­ju­je, stab­tel­ki­te sa­lė­je, skir­to­je XVIII a. ta­py­bai. Šio lai­ko­tar­pio ta­py­to­jai bu­vo di­dūs po­li­ti­nės pro­pa­gan­dos meist­rai. Ryš­kiau­siu to­kios pro­pa­gan­dos še­dev­ru tik­riau­siai rei­kė­tų lai­ky­ti 1793 m. Da­vi­do su­kur­tą „Ma­ra­to mir­tį“.