Author Archive for lina cerniauskaite

At­si­ver­tęs mi­li­jar­die­rius

MARIUS PLEČKAITIS Mi­chail Cho­dor­kov­skij. Aš ko­vo­siu už sa­vo lais­vę. Iš ru­sų k. ver­tė Da­lia Sau­kai­ty­tė. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 206 p. Vi­sa­da įta­ru ir keis­ta skai­ty­ti mi­li­jo­nie­riaus už­ra­šus. O dar jei­gu jis nu­teis­tas ir sė­di ka­lė­ji­me. O dar jei­gu mo­ko, kaip gy­ven­ti, aiš­ki­na, kas ką da­ro blo­gai ir ką ge­rai

Kai norisi švelnaus

AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Sigitas Parulskis. Prieš mirtį norisi švelnaus. V.: Alma littera, 2011. 247 p. Dau­giau nei prieš me­tus te­ko da­ly­vau­ti šios Si­gi­to Pa­ruls­kio kny­gos pri­sta­ty­me. Tai bu­vo vie­nas lau­kia­miau­sių tuo­me­ti­nės Vil­niaus kny­gų mu­gės ren­gi­nių. Ne to­dėl, kad bū­čiau itin di­de­lė šio au­to­riaus ger­bė­ja.

Trum­pas ži­ra­fų at­sa­ky­mas Jū­ra­tei

KĘS­TU­TIS NA­VA­KAS AK­VI­LĖ ŽI­LIO­NY­TĖ Pra­ei­ta­me laik­raš­čio nu­me­ry­je Jū­ra­tės Vi­soc­kai­tės bu­vo­me (su ke­liais ki­tais au­to­riais) įtar­ti ge­rų ma­nie­rų sto­ka, tar­si bū­tu­me sve­čiuo­se iš­vo­gę si­dab­ri­nius šaukš­te­lius. Iš­lei­do­me kny­gą „Vi­si laiš­kai – ži­ra­fos“, bet jo­je ne­nu­ro­dė­me, kad teks­tai prieš tai spaus­din­ti „Šiau­rės At­ėnuo­se“.

Po­kal­bis su Gin­ta­ro Bleiz­gio „So­du“

VIG­MAN­TAS BUT­KUS Gin­ta­ras Bleiz­gys. So­das. Ei­lė­raš­čiai. V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 110 p. Kas bū­na, kai čia pat, dar be­skai­ty­da­mas, dar bėg­da­mas aki­mis ei­lu­te ne­for­suo­ji skai­ty­mo, ne­for­suo­ji to, ką skai­tai, su­vo­ki­mo? Ar jau tre­čias de­šimt­me­tis „pro­fe­siš­kai“ skai­tąs teks­tus be­galì stai­ga im­ti ir ne­be­for­suo­ti?

Kurso draugės knyga ir Vilniaus universiteto aidas

DA­LIA STRIO­GAI­TĖ Sil­vi­ja Vė­la­vi­čie­nė. Draustosios spaudos pėdsakais. Straips­nių rin­ki­nys. V.: Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ka, 2011. 415 p. Ne­bus tai re­cen­zi­ja, ko­kios daž­no­kai pa­si­ro­do spau­do­je: aš apie ta­ve, tu apie ma­ne… Ne, įsi­tei­ki­mo jo­kio: ra­ši­nys apie žmo­gų, ku­rio tarp mū­sų jau ne­bė­ra

Kinas! Kinas atvažiavo!..

JO­NAS STA­LIU­LIO­NIS Vie­ną sau­lė­tą 1952 me­tų ba­lan­džio po­pie­tę Vait­kū­nų pra­džios mo­kyk­la su­ko­si kas­die­nia­me il­go­sios per­trau­kos šur­mu­ly­je: kvad­ra­to aikš­te­lė­je bumb­sė­jo api­ply­šęs ka­muo­lys, mer­gai­tės ėjo ra­te­lius, o pa­tys ka­rin­giau­si vai­kai, bur­tais pa­si­skirs­tę į „skre­bus“ ir „par­ti­za­nus“, laks­tė Vad­rės upe­lio pa­kran­tė­mis

Re­nė De­kar­to vai­kys­tė

JURGIS VININGAS Ma­ža­sis De­kar­tas dar ne­pra­dė­jęs kal­bė­ti pa­ro­dė stip­rią aist­rą uni­ver­sa­lia­jam pa­ži­ni­mui: štai, pa­vyz­džiui, bū­da­mas sep­ty­nių mė­ne­sių to­bu­lai įval­dė ono­ma­to­pė­jos me­ną, ir apy­lin­kės me­džio­to­jai sa­vait­ga­liais ėmė rink­tis De­kar­tų na­muo­se mo­ky­tis tech­ni­kos pa­slap­čių iš ge­nia­lio­jo kū­di­kio.

diela

GINTAUTAS LESEVIČIUS atidarau duris – sulytas sulysęs bet ališankus žmogelis nuo kilimėlio neprisistatęs šaraškinu ženia primena kad pratekėjo 50 metų nemunais filmuojant

Nepilnas Gustave’o Flaubert’o asmeninių daiktų sąrašas

Užgrobtas namas

JULIO CORTÁZAR Na­mas mums pa­ti­ko: be to, kad bu­vo erd­vus ir se­nas (mat šiais lai­kais ne­sun­ku at­si­kra­ty­ti se­nų na­mų daik­tais), dar ir sau­go­jo pri­si­mi­ni­mus apie mū­sų pro­se­ne­lius, se­ne­lį iš tė­vo pu­sės, tė­vus ir vi­są vai­kys­tę.