Author Archive for lina cerniauskaite

My­li­mi ir ne­my­li­mi „Va­ka­rai“

ANDRIUS MARTINKUS Ka­dan­gi var­gu ar pra­smin­ga bū­tų ti­kė­tis su­tai­ky­ti to­kias skir­tin­gas po­zi­ci­jas, pa­dė­ko­jęs Lai­man­tui Jo­nu­šiui („Š. A.“, VIII.24) už ge­rus žo­džius („Nė­ra abe­jo­nės, kad au­to­riaus po­zi­ci­ja yra rim­tai ap­mąs­ty­ta, ku­pi­na nuo­šir­daus su­si­rū­pi­ni­mo [...]“), tiesiog su­re­a­guo­siu į kai ku­rias jo kri­ti­nes pa­sta­bas.

Egzistencializmas

KĘSTUTIS NAVAKAS Vie­nin­te­lį kar­tą nu­si­žu­dy­ti ban­džiau aš­tun­to­je kla­sė­je. Su­si­py­kau su mer­gi­na, o tai vi­sa­da pa­vo­jin­ga gy­vy­bei. Net gy­vy­bės idė­jai, kab­le­liais te­at­skir­tai nuo eros ir tha­na­tos.

Olim­pi­nė kul­tū­ros es­ta­fe­tė

ŽYD­RŪ­NAS DRUN­GI­LAS Apie spor­tą be kul­tū­ri­nės idė­jos bu­vo ra­šy­ta „Š. A.“ rugpjūčio 10 d. numeryje, o kaip at­ro­dy­tų spor­ti­nis in­te­re­sas kul­tū­ro­je? To­kių aso­cia­ci­jų su­ke­lia vie­nur ar ki­tur pa­si­girs­tan­čios kal­bos, kad kul­tū­ra tu­ri bū­ti kon­ku­ren­cin­ga.

Beveik kaip liepą Nidoj

VALDAS GEDGAUDAS Žinok – ir jūra tokia pat – ir pušys na pasitaiko tų gaisrų bet greitai atsodina ir lėtos švelnios sutemos tos pačios ten birželių naktys – žalias marių tušas

Bilietas į Pažadėtąją žemę

Laiku ir nelaiku „Da­bar tad, Iz­ra­e­li, klau­syk įsta­tų ir įsa­kų, ku­rių aš jus mo­kau lai­ky­tis, kad iš­lik­tu­mė­te gy­vi įei­ti ir pa­vel­dė­ti kraš­tą, ku­rį VIEŠPATS, jū­sų pro­tė­vių Die­vas, duo­da jums. Ne­pri­dė­ki­te nie­ko prie to, ką įsa­kau jums, ir ne­at­im­ki­te nie­ko iš to, bet lai­ky­ki­tės VIEŠPATIES, jū­sų Die­vo, įsa­ky­mų, ku­riuos jums nu­sta­tau. Lai­ky­ki­tės jų, juos vyk­dy­da­mi, nes tai pa­ro­dys tau­toms jū­sų iš­min­tį…

Di­džia­jam Pan­bal­tis­tui – su mei­le ir be la­šo ne­gan­dos

JULIUS KELERAS Pė­te­ris, taip jį va­din­da­vau ir at­min­ty­je te­be­va­di­nu, nors Vla­das Bra­ziū­nas pas­ta­rai­siais me­tais ret­sy­kiais su­niurgz­da­vo, kad tai­syk­lin­gai de­rė­tų jį va­din­ti Pė­te­ru. Vi­sai ga­li­mas daik­tas, ta­čiau tai per vė­lu vi­sais at­žvil­giais

Aist­ros dėl „ge­no­ci­do“

ANDRIUS MARTINKUS Lais­vo­sios rin­kos uto­pi­ja kol kas dar ne­pa­rei­ka­la­vo tiek au­kų kiek ko­mu­niz­mas, bet tai dar ga­li smar­kiai pa­si­keis­ti, ir abi šios uto­pi­jos šia pras­me ga­li bū­ti rim­tos kon­ku­ren­tės. [...] Abi šios uto­pi­jos iš tik­rų­jų tu­ri dau­giau ben­dru­mų nei skir­tu­mų. [...] Abi šios uto­pi­jos žmo­nes pa­smer­kia skur­dui ir iš­ny­ki­mui. John Gray, „Ap­gau­lin­ga vil­tis: glo­ba­laus ka­pi­ta­liz­mo iliu­zi­ja“

Sap­nuo­ti Vil­nių drau­džia­ma

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Sek­ma­die­nio ry­tą kel­tis pu­sę še­šių – ne­be­ti­kė­jau, kad ka­da gy­ve­ni­me sa­vo no­ru at­lik­siu to­kią be­pro­ty­bę. Ir vis­kas dėl me­no, dva­sios pe­no, kaip kaž­ka­da per „Dvi­ra­čio ži­nias“ pa­reiš­kė kul­tū­ros mi­nist­rą įkū­ni­jan­tis per­so­na­žas

Kelionė

NI­JO­LĖ DRUN­GI­LAI­TĖ Teks­to ke­lio­nė pra­si­de­da nuo pir­mo­jo žo­džio, nuo pir­mo­jo sa­ki­nio, vin­giuo­ja per me­ta­fo­ras ir pa­ly­gi­ni­mus, epi­te­tus, me­to­ni­mi­jas, per dau­gia­žo­džia­vi­mą ir nu­ty­lė­ji­mus, per klam­pius ir pai­nius kal­bos la­bi­rin­tus.

AUGUSTINAS DAINYS. Eilės

Kai daiktai šaukiasi įvardijami Niekas negali atstoti akimirkų, kai vaikštai tarp daiktų lyg Adomas po rojaus sodą prieš nuopuolį, kai viskas, ką matai, tave