Author Archive for lina cerniauskaite

Vil­niaus kny­gų puo­ta

RA­MU­NĖ BRUN­DZAI­TĖ Dar pa­va­sa­rį gir­dė­jau šnabž­de­sius – ru­de­nį bus Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lis, nau­ja puo­ta skai­tan­tie­siems. At­ėjo pan­kas rug­sė­jis, puo­lė gel­to­nai ir rau­do­nai da­žy­ti kle­vų skiau­te­rių. Vėl kas­dien pa­ke­liui į uni­ver­si­te­tą pra­ei­da­vau kny­gy­ną „Eu­re­ka!“, vie­ną fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių

Vil­niaus vei­dai

Šiuo me­tu (iki rug­sė­jo 29 die­nos) VDA ekspozicijų sa­lė­se „Ti­ta­ni­kas“ vei­kia teat­ro dai­lininkės, gra­fi­kės Alek­san­dros Ja­cov­sky­tės fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da. Jo­je – de­šim­tys ne­di­de­lio for­ma­to ne­spal­vo­tų nuo­trau­kų, da­ry­tų 1963–1993 me­tais sau ir sa­vo drau­gams. Šian­dien iš­vie­šin­tos fo­to­gra­fi­jos su­lau­kė di­džiu­lio pub­li­kos su­si­do­mė­ji­mo

Reik­li erd­vė

JUR­GI­TA LU­DA­VI­ČIE­NĖ Nie­kaip ne­pa­vyks ap­si­mes­ti, kad skir­ties nė­ra. Šiuo­lai­ki­nė­je lie­tu­vių me­no pa­no­ra­mo­je au­to­riai, ku­ra­to­riai ir me­ni­nės ins­ti­tu­ci­jos aiš­kiai da­li­ja­si į tris da­lis. Pir­mo­ji va­di­na­ma mo­der­ni­ą­ja (nuo „mo­der­naus me­no“).

CARL MICHAEL BELLMAN. Eilės

„Tyla prieš Bellmaną“ – taip kartais apibūdinama visa Šve­dijos li­teratūra iki Carlo Michaelio Bellmano (1740–1795) epo­chos. Bell­ma­nas rašė užstalės dainas, Biblijos pa­ro­di­jas, dramas, proginius, re­liginius eilėraščius. Parašyti svariausius kū­rinius, „Fredmano epis­to­les“ ir „Fredmano dainas“ (jos iš­verstos bene į 20 kalbų), jį įkvė­pė gar­sus to meto lai­k­ro­di­nin­kas Johanas Fredrikas Fredmanas – Stok­holmo ori­gi­na­las ūžautojas

Kartais Michaelis tyli

MOJCA KUMERDEJ Na­mas, ku­ria­me gy­ve­nu, yra di­de­lis. Bet ta­me na­me ne­gy­ve­no­me vi­są lai­ką. Kai bu­vau dar vi­sai ma­ža, gy­ve­no­me bu­te, bet aš to ne­pri­si­me­nu.

Noi­se we­ek, ar­ba Triukš­mau­jan­tis Vil­nius

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ Kai mo­ki­nu­kai su kardeliais trau­kia mo­kyk­lon, o tė­ve­liai niurz­ga dėl trans­por­to spūs­čių (ar pa­si­bai­gu­sių / ne­at­si­ra­du­sių vie­šo­jo trans­por­to bi­lie­tų), Vil­nius ima triukš­mau­ti. At­ro­do, įpras­tas reiš­ki­nys mū­sų be­si­la­vi­nan­čio­je vi­suo­me­nė­je

Dieviškoji dviprasmybė

Laiku ir nelaiku Vieš­pats DIEVAS at­vė­rė man au­sis; aš ne­maiš­ta­vau, at­gal ne­si­trau­kiau. At­su­kau nu­ga­rą ma­ne pla­kan­tiems, at­ki­šau žan­dus rau­nan­tiems man barz­dą, nuo už­gau­lio­ji­mo ir spjū­vių ne­slė­piau vei­do.

Is­to­riš­kai kren­tan­čios bokš­tų nuo­mos kai­nos

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS (Vie­no pra­ne­ši­mo mo­ty­vais – in­tui­ty­vi at­si­ri­bo­ji­mo ir eli­tiz­mo li­te­ra­tū­ro­je san­trau­ka) Prieš pra­de­dant be­ne­fi­są ge­ras to­nas rei­ka­lau­ja at­si­pra­šy­ti pub­li­kos už tai, ko jie ne­iš­vys. Šian­dien ne­iš­vy­si­te įga­lio­to­jo Vieš­pa­ties an­ge­lo, kri­ti­kuo­jan­čio ne­iš­si­pil­džiu­sius da­ly­kus dėl to, kad jie ne­iš­si­pil­dė.

Vieno paveikslo iššūkis

Prieš tris savaites kvietėme skaitytojus interpretuoti Stasio Ušinsko paveikslą „Dvi gracijos“. Čia publikuojame savo autentiškumu įdomiausią tekstą. Jo autorei Joanai Jačkonienei Nacionalinė dailės galerija padovanos metinį abonementą dviems asmenims.

Trys laiškai iš pasakojimo apie šešėlius

LAURYNAS KATKUS Mer­lin­gen, 1913 spa­lio 7 Di­džiai ger­bia­mas Bi­čiu­li, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­kę Mi­la­ną, per Švei­ca­ri­ją par­vy­ko­me at­gal į vo­kie­čių ša­lį. Bu­vo sma­gu vėl iš­girs­ti se­ną­ją kal­bą, tie­sa, ne vi­sai ta­pa­čią, smar­kiau šnypš­čian­čią & bur­bu­liuo­jan­čią nei gim­ti­nė­je.