Author Archive for lina cerniauskaite

Apie Ki­to ki­to­ky­bę ir vie­na­ti­nu­mą

Laiku ir nelaiku VIEŠPATS Die­vas ta­rė: „Ne­ge­ra žmo­gui bū­ti vie­nam. Pa­da­ry­siu jam tin­ka­mą ben­dri­nin­ką.“ Pr 2, 18 Šiam ker­ti­niam bib­li­niam teks­tui apie vy­ro ir mo­ters su­kū­ri­mą skir­tų ko­men­ta­rų ir moks­li­nių eg­ze­ge­zių pri­ra­šy­ta to­mų to­mai

Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės

PETRAS RAKŠTIKAS Gal­vo­je tik ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va ir pra­kiu­ru­si ko­ji­nė. Ran­ko­je rez­gi­nė ir pi­ni­gi­nė. Pra­kiu­ru­si ko­ji­nė sle­pia­si kai­ria­ja­me ba­te, o ne­pra­kiu­ru­si šil­do ir puo­šia de­ši­nę pė­dą. Mo­te­ris žen­gia į ba­lą. Šla­pių ba­tų pėd­sa­kai sle­pia­si par­duo­tu­vė­je. Jiems dar ne­iš­džiū­vus, sau­si ba­tai kauk­ši iš par­duo­tu­vės, šo­ka per ba­lą. Šla­pi kai­rio­jo pėd­sa­kai šlu­buo­ja į laip­ti­nę, ku­rio­je ke­tu­rios deš­re­lės, ba­to­nas, ka­va rez­gi­nė­je

Šiek tiek pa­mąs­ty­mų apie Ta­deus­zą Kan­to­rą

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ Len­ki­ja tur­i daug ta­len­tin­gų me­ni­nin­kų ir pel­ny­tai di­džiuo­ja­si sa­vo mu­zi­kais, dai­li­nin­kais, ra­šy­to­jais, po­etais. Słowac­kis, Mic­ke­vi­čius, Mi­la­šius ir Miłos­zas, Cho­pi­nas, Mo­niuška, Pen­de­rec­kis, Wys­pians­kis, Rus­te­mas, Eid­ri­ge­vi­čius – tai pir­ma, kas at­ei­na į gal­vą.

Neaprėpiamas Suomijos dizainas

JO­NAS MA­LI­NAUS­KAS Ne­ap­si­rik­si­me mū­sų šiau­ri­nę kai­my­nę pa­va­di­nę To­ta­li­nio di­zai­no ša­li­mi: suo­miai yra ne­pra­len­kia­mi en­tu­zias­tai, tai­kan­tys di­zai­ną vi­so­se be iš­im­ties gy­ve­ni­mo sri­ty­se.

Ko­mik­sų pa­ro­da „MickeyMaus“

PAU­LIUS AN­DRIUŠ­KE­VI­ČIUS Ei­da­mas į Mo­der­naus me­no cen­tre vyks­tan­čią ko­mik­sų pa­ro­dą „MickeyMaus“ gal­vo­jau, kad kol kas jis pa­na­šes­nis į ma­žo­jo me­no cen­trą – kuo la­biau ar­tė­ji link to me­no, tuo la­biau vis­kas trau­kia­si ap­link ta­ve: ei­ni gan erd­via Pi­lies gat­ve, tuo­met pa­su­ki į Li­te­ra­tų gat­vę

Fak­tas, kad toks eg­zis­ta­vo

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS Pa­sau­lis pa­gal Ba­rą. At­si­mi­ni­mai. Su­da­rė Ge­di­mi­nas Ka­jė­nas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 296 p. Vil­nius kaip skers­gat­vių, tar­pu­var­čių, baž­ny­čių ir idė­jų vi­su­ma, o ne mis­ti­nė už­ri­bio erd­vė man at­si­ra­do 2005-ųjų ru­de­nį. Ir tai, ga­li­te nu­ma­ny­ti, dai­riau­si po jį ap­span­gin­tas ty­ro, bet maiš­tin­go pro­vin­cia­laus nai­vu­mo, tad Ar­tū­ras Ba­ry­sas-Ba­ras (mi­ręs tų me­tų sau­sį) man ne­bu­vo ir nė­ra vi­sa­liau­di­nė le­gen­da.

„…Ir me­tas su­nai­kin­ti tuos, ku­rie nio­ko­ja že­mę“

VYGANTAS VAREIKIS Šią va­sa­rą Ro­mo­je nu­griu­vo da­lis Giu­sep­pės Va­la­die­r XIX am­žiaus pra­džio­je su­pro­jek­tuo­tos pro­me­na­dos sie­nos, nuo ku­rios at­si­ve­ria įspū­din­gas vaiz­das į Ro­mos ar­chi­tek­tū­ros pa­min­klą – Tau­tos aikš­tę. Ir vi­sa tai at­si­ti­ko dėl va­sa­rą Ita­li­ją už­plū­du­sios karš­čio ban­gos.

Rak­tas

AU­GUS­TAS SI­REI­KIS

Ke­ly­je

VY­TAU­TAS BRO­NIUS Nešk, kol ke­lias pa­si­baigs, Nešk, kol ma­no lai­kas eis.

Proto dantys

RIODIN BARDO Sto­ma­to­lo­go kė­dė­je pa­to­gu. Mąs­ty­ti apie bū­tį. Aiš­ku, min­ty­se ga­li­ma kal­tin­ti blo­gai dar­bą at­li­ku­sį anks­tes­nį sto­ma­to­lo­gą. Ga­li­ma kal­tin­ti pra­stus ge­nus. Ta­čiau rei­ka­lo es­mės tai ne­kei­čia: ėduo­nies iš­grauž­tos sky­lės jau nie­kad neuž­si­trauks den­ti­nu ir ema­liu. Tu dė­vie­si, de­gra­duo­ji, yri.