MONIKA ŠIPELYTĖ Ma­no se­ne­lis ne sa­vo no­ru iš­ėjo iš na­mų tūks­tan­tis de­vy­ni šim­tai ke­tu­rias­de­šimt šeš­tų­jų va­sa­rio mė­ne­sį. Ro­dos, ma­čiau jį bren­dan­tį per pus­ny­nus so­de, dvie­jų ka­rei­vių pri­lai­ko­mą už pa­ran­kių

AUD­RA BA­RA­NAUS­KAI­TĖ Ve­ru­tės Lap­cius am­si už tvo­ros. Mie­las, di­de­lis, gau­ruo­tas ir lė­tas. Ve­ru­tė sa­ko, kad la­bai ne­gra­žus, o mums at­ro­do, kad jis – as­me­ny­bė. Aiš­ku, sa­vo die­nas as­me­ny­bė stu­mia ne itin įdo­miai. Pri­riš­tas prie bū­dos, viš­tų kai­my­nys­tė­je, tai­gi – pa­že­min­tas… Už­va­kar jam at­ve­žiau di­de­lį kau­lą – prieš ke­le­rius me­tus bu­vom ga­vę žvė­rie­nos, už­si­šal­dė­me ir pa­mir­šom.

KOSTAS POŠKUS Il­gai lauk­tas, vė­luo­jan­tis, bet vi­sa­dos ne­ti­kė­tas. Sva­jo­ta, kaip ja­me sė­dė­si ir iš briau­no­tos stik­li­nės barš­kan­čiais dan­ti­mis ger­si sil­pną, bet kaž­ko­dėl ska­nią ar­ba­tą (so­vie­ti­nis va­rian­tas) ar­ba ap­žiū­ri­nė­si sa­vą­sias at­si­skai­ty­mo kor­te­les, ge­rai ži­no­da­mas, kad ten nie­ko nė­ra