Author Archive for lina cerniauskaite

ROSANA LUKAUSKAITĖ. Eilės

Su­per­bas­tū­no už­ra­šai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ Jon Kra­kau­er. Į lau­ki­nį pa­sau­lį. Iš an­glų k. ver­tė Ge­di­mi­nas Sa­daus­kas. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 221 p. Tik­riau­siai dau­ge­lis pri­si­me­na prieš ke­le­tą me­tų pa­si­ro­džiu­sį ir itin di­de­lio pa­si­se­ki­mo su­lau­ku­sį Se­a­no Pen­no fil­mą „At­gal į gam­tą“.

Didysis kalėjimo zakonas

MARIUS PLEČKAITIS Ro­ber­tas Ku­dir­ka. Ka­lė­ji­mo, kri­mi­na­li­nio ir nar­ko­ma­nų žar­go­no žo­dy­nas. K.: Ki­tos kny­gos, 2012. 286 p. „Bet ar to­kią kny­gą ga­li­ma re­cen­zuo­ti?“ – tars­te­lė­jo ko­le­gė Jur­ga Tu­ma­so­ny­tė per tą pa­tį Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lį.

So­viet­me­tis skau­džių pri­si­mi­ni­mų šu­kė­se

DALIA ZABIELAITĖ An­dreï Ma­ki­ne. Trum­pų am­ži­nų mei­lių kny­ga. Ro­ma­nas. Iš pran­cū­zų k. ver­tė Ak­vi­lė Mel­kū­nai­tė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 142 p. „Lem­tin­ga mū­sų klai­da siek­ti am­ži­nų ro­jų. Ne­nu­si­bos­tan­čių ma­lo­nu­mų, il­ga­lai­kių ry­šių, kaip lia­nos ga­jų gla­mo­nių [...].

Pro šalį

MONIKA ŠIPELYTĖ Ma­no se­ne­lis ne sa­vo no­ru iš­ėjo iš na­mų tūks­tan­tis de­vy­ni šim­tai ke­tu­rias­de­šimt šeš­tų­jų va­sa­rio mė­ne­sį. Ro­dos, ma­čiau jį bren­dan­tį per pus­ny­nus so­de, dvie­jų ka­rei­vių pri­lai­ko­mą už pa­ran­kių

Indėnai miršta geriau

AUD­RA BA­RA­NAUS­KAI­TĖ Ve­ru­tės Lap­cius am­si už tvo­ros. Mie­las, di­de­lis, gau­ruo­tas ir lė­tas. Ve­ru­tė sa­ko, kad la­bai ne­gra­žus, o mums at­ro­do, kad jis – as­me­ny­bė. Aiš­ku, sa­vo die­nas as­me­ny­bė stu­mia ne itin įdo­miai. Pri­riš­tas prie bū­dos, viš­tų kai­my­nys­tė­je, tai­gi – pa­že­min­tas… Už­va­kar jam at­ve­žiau di­de­lį kau­lą – prieš ke­le­rius me­tus bu­vom ga­vę žvė­rie­nos, už­si­šal­dė­me ir pa­mir­šom.

Atlaidai, atlaidai

JONAS STALIULIONIS Var­tant se­ną ma­mos mal­dak­ny­gę, pra­de­da at­gal suk­tis lai­kas. Pa­si­su­ka ir stab­te­li pa­čia­me pra­ėju­sio am­žiaus vi­du­ry­je. Iš at­min­ties iš­ny­ra anks­ty­vas rug­pjū­čio sek­ma­die­nio ry­tas. Tė­vas kin­ko ar­klį, o aš, už­li­pęs ant suo­lo, at­rem­to į pi­nu­čių tvo­rą, žiū­riu į ly­gų kaip stik­las Šven­čiaus eže­ro pa­vir­šių, pa­raus­vin­tą te­kan­čios sau­lės, ir net šo­ki­nė­ju iš džiaugs­mo.

Vasara kaip traukinys

KOSTAS POŠKUS Il­gai lauk­tas, vė­luo­jan­tis, bet vi­sa­dos ne­ti­kė­tas. Sva­jo­ta, kaip ja­me sė­dė­si ir iš briau­no­tos stik­li­nės barš­kan­čiais dan­ti­mis ger­si sil­pną, bet kaž­ko­dėl ska­nią ar­ba­tą (so­vie­ti­nis va­rian­tas) ar­ba ap­žiū­ri­nė­si sa­vą­sias at­si­skai­ty­mo kor­te­les, ge­rai ži­no­da­mas, kad ten nie­ko nė­ra

OLJA SAVIČEVIĆ-IVANČEVIĆ

Būtų galima sakyti, kad tai – pasakojimas

OLJA SAVIČEVIĆ-IVANČEVIĆ Yra pa­sa­ko­ji­mas, apie ku­rį gal­vo­ju iš­ti­sas die­nas. Tie­są pa­sa­kius, apie jį gal­vo­ju jau dvi­de­šimt me­tų, bet tik vi­sai ne­se­niai su­pra­tau, kad tai ga­lė­tų bū­ti pa­sa­ko­ji­mas.

Gė­rio pro­ble­ma

HO­WARD KAINZ Fi­lo­so­fai pra­lei­do ne­su­skai­čiuo­ja­mą dau­gy­bę va­lan­dų ra­šy­da­mi apie „blo­gio pro­ble­mą“ ir ją ana­li­zuo­da­mi. Ir pats tam su­gai­šau ne­ma­žai lai­ko, įskai­tant ant­rą­jį savo kny­gos „Die­vo bu­vi­mas ir ti­kė­ji­mo ins­tink­tas“ sky­rių. Bet fi­lo­so­fai daž­niau­siai ne­krei­pia jo­kio dė­me­sio į gė­rio pro­ble­mą. O ir dau­gu­ma žmo­nių tik­riau­siai nie­ko ne­nu­tuo­kia apie šios iš­ties su­dė­tin­gos pro­ble­mos eg­zis­ta­vi­mą.