Author Archive for lina cerniauskaite

Po­no Nie­ko li­ki­mų va­ria­ci­jos

PAU­LI­NA DRĖG­VAI­TĖ „Iš kur mes at­ėjo­me? Kas mes esa­me? Kur link mes ei­na­me?“ – klau­sia 1897 me­tais nu­ta­py­tas Pau­lio Gau­gui­no pa­veiks­las. Su­kur­tas Tai­ty­je, da­bar gy­ve­na Bos­to­ne. Iš tie­sų gy­ve­na – re­gis, spal­vos kvė­puo­ja, at­skleis­da­mos už po­tė­pių sly­pin­čią di­des­nę idė­ją.

Lais­vės su­vo­ki­mas

JO­NAS KI­RI­LIAUS­KAS Mes, gi­mę ir už­au­gę ne­lais­vė­je, ne­mo­ka­me ir ne­su­pran­ta­me lais­vės. Ji mus bau­gi­na, py­ki­na ir pyk­do, to­dėl kar­tais esa­me ne­su­vo­kia­mai pik­ti, net ir ne­tu­rė­da­mi re­a­laus pyk­čio ob­jek­to. To­dėl gy­ve­na­me šei­mo­mis, daž­nai kan­kin­da­mie­si jo­se, iki ga­lo ne­su­vok­da­mi sa­vo vaid­me­nų

Ero­tiš­ka skęs­tan­čio­ji

PAU­LIUS AN­DRIUŠ­KE­VI­ČIUS Ru­duo – su­si­ti­ki­mų me­tas. Nu­ta­riau su­si­tik­ti su ke­liais aukš­tos kla­sės me­no kū­ri­niais. Ar ga­li bū­ti tin­ka­mes­nė vie­ta to­kiam pa­si­ma­ty­mui už dai­li­nin­ko dirb­tu­vę? Tai­gi ap­si­lan­kiau pas Va­len­ti­ną An­ta­na­vi­čių.

Ne­už­mie­gant Žvė­ry­ne, Poš­kos gat­vė­je

TOMAS DIRGĖLA Nuo XVI a. iki XIX a. vi­du­rio da­bar­ti­nio Žvė­ry­no plo­tai pri­klau­sė Rad­vi­loms, ku­rie čia tu­rė­jo žvė­rių me­džiok­lės re­zer­va­tą (iš čia ir ki­lo vie­to­vės pa­va­di­ni­mas). Iš lais­vo­sios en­cik­lo­pe­di­jos

Ap­gau­lin­ga Ta­bo­ro švie­sa

ANDRIUS MARTINKUS Žvel­giant į es­mę, „skan­da­lin­ga­sis“ Ro­meo Cas­tel­luc­ci spek­tak­lis nė­ra joks skan­da­las vi­suo­me­nė­je, ku­rio­je ne­lai­ko­mi skan­da­lin­gais Vol­tai­re’o, Mar­xo, Niet­zschės, Freu­do, Sar­tre’o, Rus­sel­lo, Frank­fur­to mo­kyk­los ir dau­gy­bė ki­tų teks­tų, pri­klau­san­čių ko­vos prieš Die­vą ir Jo Baž­ny­čią mil­ži­nų plunks­nai.

Ke­ly­je

VY­TAU­TAS BRO­NIUS Tę­si­nys. Pra­džia Nr. 36

Beveik niekas

KĘSTUTIS NAVAKAS Ne­įma­no­ma žvelg­ti į sa­vo nykš­tį il­giau nei tris su pu­se mi­nu­tės, pas­kui jis ima aug­ti, pro­por­ci­jos ne­be­ati­tin­ka ana­to­mi­jos va­do­vė­lio ir die­na yra su­ga­din­ta. Trys su pu­se mi­nu­tės yra lai­kas, kai bū­ni sau­gus, kai vis­kas dar at­ro­do pa­sie­kia­ma ar­ba to dar įma­no­ma iš­veng­ti.

Vasara užsivėrė

VAL­DAS PA­TUM­SIS Va­žiuo­da­mas pro vaiz­din­gą, ty­riau­sią Dzū­ki­jos eže­rą stab­te­lė­jau pa­plau­kio­ti, pri­ta­riant vė­jo or­kest­rui, de­be­sų de­ko­ra­ci­jų fo­ne gel­mių šo­kį su­šok­ti.

Infarktas

JURGA TUMASONYTĖ Dievas išsirašė vaistų depresijai gydyti. Dievo kūno daug, o vaistų neužtenka – nė viena gydykla tiek neturi.

Kan­čio­je įgy­ja­mas re­gė­ji­mas

Laiku ir nelaiku {Bet VIEŠPATS no­rė­jo, kad jis ken­tė­tų ne­ga­lią.} Kai sa­ve ati­duos kaip au­ką už nuo­dė­mę, ma­tys pa­li­kuo­nių ir gy­vens il­gai. Per jį kles­tės VIEŠPATIES už­mo­jis. Už sa­vo var­gus jis ma­tys švie­są die­nų pil­nat­vė­je, per sa­vo kan­čią ma­no tar­nas nu­tei­sins dau­ge­lį, pri­si­ims jų baus­mę už kal­tes.