Author Archive for lina cerniauskaite

Eti­ke­čių kli­ja­vi­mo va­jus

TO­MAS TAŠ­KAUS­KAS Po spa­lio pra­džio­je ka­ta­li­kiš­ko jau­ni­mo or­ga­ni­zuo­tų tai­kių pro­tes­tų prieš ma­ni­pu­lia­vi­mą re­li­gi­niais sim­bo­liais vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­si­gir­do gau­sy­bė kal­ti­ni­mų fun­da­men­ta­liz­mu, sim­pa­ti­jo­mis cen­zū­rai ir fa­šiz­mui. Tik­ras eti­ke­čių kli­ja­vi­mo va­jus!

Ka­na­rė­lė

RA­SA JES­KE­LE­VI­ČIE­NĖ Iš­plau­to tin­ko ge­le­žin­ke­lio sto­ties fa­sa­das su iš­blu­ku­siom fres­kom su­si­lie­ja į vien­ti­są pil­ką dė­mę. Ap­tru­pė­ję pi­liast­rai pa­vo­jin­gai pa­svi­rę vėp­so į grės­min­gai ati­deng­tus pa­ma­tų ak­me­nis. Ap­lū­žę kar­ni­zai, ap­au­gę sa­ma­nom, žio­ja­si pla­čiais ply­šiais ir iš­si­krai­piu­sios čer­pės ima šliauž­ti že­myn

Ji ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no

POVILAS SKLĖRIUS Ji iš­sprūs­ta, lė­tai ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no, ir aš da­bar žiū­riu į jos nu­ga­rą. Ji vi­sa­da taip už­mig­da­vo, kiek tik ga­liu pri­si­min­ti: kad ir kaip at­si­gul­da­vo­me, po kiek lai­ko ji at­suk­da­vo man nu­ga­rą, ta­da aš pa­si­slink­da­vau ar­čiau jos

Ke­ly­je

VYTAUTAS BRONIUS Pabaiga. Pra­džia Nr. 36 IX die­na, 2012-06-29

Įstrigęs

RŪTA JAKUTYTĖ Ku­rį lai­ką jau­čiau, kad kaž­kas tu­ri iš­sprūs­ti. Iš ger­klės, sie­los, pa­na­gių, pa­žas­tų, no­sies. Vis­ką da­riau, bet nie­kaip ne­pa­vy­ko iš­si­lais­vin­ti, į tro­lei­bu­są iš tro­lei­bu­so, iš pa­ro­dos į pa­ro­dą

Vilniaus džiazas

MYKOLAS OGINSKAS Ar tu jį girdi? Tai nesibaigiantis Vilniaus džiazas. Jo negroja tavo ausinėse, į jį ne­kvie­čia praš­matnūs reklaminiai stendai ir apiplyšę plakatai ant tokių pat apiplyšusių se­na­miesčio sienų.

O ji vis sukasi, o aš klausausi

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS Ar bandei kada užmigti – Beklausant Mahlerio penktosios žmonos? Simfonija, berods – jos vardas, Adagietta – jos iškirptė.

Vi­za

AISTĖ KISARAUSKAITĖ Pra­šom man iš­duo­ti vi­zą. Ti­pas – tu­ris­ti­nė. Šio­je ša­ly­je ne­bu­vau, net tran­zi­tu. Vi­sa ma­no tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja ga­nė­ti­nai pa­vir­šu­ti­niš­ka: dau­giau­sia, ži­no­ma, iš feis­bu­ko. No­rė­čiau pa­bū­ti ko­kį mė­ne­sį, nuo­dug­niau pa­ty­ri­nė­ti, hm, ar­chi­tek­tū­rą, pa­pro­čius, vy­ną, ži­no­ma, jei tu­ri­te čia vy­nuo­gy­nų. Kaip nor­ma­li tu­ris­tė pir­miau­sia pa­gei­dau­čiau žvilg­te­lė­ti į baž­ny­čias. Ar ne?

No­be­lio tai­kos pre­mi­ja Eu­ro­pos Są­jun­gai – lai­ku ir vie­to­je

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Šį kar­tą ir­gi neap­si­ei­ta be kon­tro­ver­si­jų. Šie­met Eu­ro­pos Są­jun­gai (ES) sky­rus No­be­lio tai­kos pre­mi­ją už „še­šias­de­šim­ties me­tų dar­bą sie­kiant tai­kos ir su­si­tai­ky­mo, ug­dant de­mok­ra­ti­ją ir gi­nant žmo­gaus tei­ses“, įsi­uto ne tik kon­ser­va­to­riai, bet ir kai­rie­ji.

Brangiausi dalykai

RE­GI­MAN­TAS TA­MO­ŠAI­TIS Pri­sis­kai­tęs po­pu­lia­rios li­te­ra­tū­ros ir pri­si­žiū­rė­jęs pa­žin­ti­nių fil­mų apie is­la­mo kul­tū­rą pra­dė­jau daug ką sa­vo gy­ve­ni­me ver­tin­ti ki­taip. Ne­da­vė ra­my­bės min­tis – kaip jie ten, ara­bai, rū­pi­na­si sa­vo mo­te­ri­mis: kaip jas sau­go, puo­se­lė­ja, bran­gi­na.