Author Archive for lina cerniauskaite

Neaprėpiamos literatūrinės ilgumos ir platumos

NI­JO­LĖ KE­PE­NIE­NĖ An­drius Ja­ku­čiū­nas. La­la­gė. Ap­sa­ky­mų vai­ni­kas. V.: Ty­to al­ba, 2011. 235 p. Ro­žė Poš­kie­nė. Tė­viš­kės ba­la­dės. V.: Lie­tu­vo­s ak­lų­jų bib­lio­te­ka, 2012. 96 p. Kaip pra­de­da­ma kny­ga? Ko­dėl pra­de­da­ma? Pra­de­da­ma iš per di­de­lės svei­ka­tos ar li­gos, ci­vi­li­za­ci­jos dre­bu­lio ar šiaip ko­kio mau­džian­čio są­na­rio

Saulės vadavimo apeigos

VY­TAU­TAS LUK­ŠAS Ora­to­ri­ja „Sau­lės va­da­vi­mo apei­gos“ – sie­kis su­grą­žin­ti gy­vy­bę se­no­sios lie­tu­vių kul­tū­ros pa­li­ki­mui. Rug­sė­jo 13 d. mi­nė­tas Bro­niaus Ku­ta­vi­čiaus aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis ta­po pre­teks­tu pra­tęs­ti šio žy­maus mo­der­niz­mo kom­po­zi­to­riaus pra­dė­tą pa­go­niš­kų­jų ora­to­ri­jų tra­di­ci­ją. Tik šį­kart pa­slap­tin­ga mu­zi­ka klau­sy­to­jui pra­by­la pir­mykš­te for­ma

Šiandien mano Dievas – medis

GRE­TĖ SI­LIŪ­NAI­TĖ Jei­gu ir ta­vo mo­čiu­tė gie­da baž­ny­čios cho­re ir dar yra ga­nė­ti­nai gu­vi iš­ly­dė­ti ana­pu­sy­bėn tuos, ku­rie kaž­ka­da vir­tu­vė­je mū­ri­jo kros­nį, ar­ba tuos, ku­rie tą kros­nį pra­va­ly­da­vo, kol ji dar bu­vo nau­do­ja­ma

Stipri priemonė

MICHAIL ZOŠČENKO

GINTAUTAS LESEVIČIUS. Eilės

Kur rasti kraštą, plūstantį pienu ir medumi?

Lai­ku ir ne­lai­ku Idant tu, ta­vo vai­kai ir vai­kų vai­kai pa­gar­biai bi­jo­tų VIEŠPATIES, sa­vo Die­vo, vi­sas die­nas ir lai­ky­tų­si vi­sų jo įsta­tų ir įsa­ky­mų, ku­riuos tau įsa­kau, ir il­gai iš­si­lai­ky­tu­mei. Klau­sy­kis, Iz­ra­e­li, lai­ky­kis jų iš­ti­ki­mai, kad tau ge­rai sek­tų­si ir di­džiai dau­gin­tu­mei­si kraš­te, te­kan­čia­me pie­nu ir me­du­mi

Iš bytnikų poezijos

Byt­ni­kais, ar­ba byt­ni­kų kar­ta, va­di­na­mas bū­re­lis po­ka­riu pra­dė­ju­sių reikš­tis ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jų, ku­rie, at­me­tę ma­te­ria­liz­mu, nau­dos prin­ci­pu ir var­to­ji­mu grin­džia­mą so­cia­li­nę sis­te­mą ir stan­dar­ti­zuo­tą mies­čio­niš­ką gy­ven­se­ną

Sno­bas-vil­nie­tis

Ne kiek­vie­nas Lie­tu­vos sno­bas – vil­nie­tis, ne kiek­vie­nas vil­nie­tis – sno­bas, o vil­nie­tis sno­bas ne­bū­ti­nai pri­klau­so sno­bo-vil­nie­čio po­rū­šiui. Sno­bas-vil­nie­tis di­džiau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo nuo­pel­nu lai­ko iš­min­tin­gą spren­di­mą gim­ti ir už­aug­ti Vil­niu­je.

Per­for­man­sų va­gis

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ John Ca­ge. Me­tai nuo pir­ma­die­nio. Nau­ji ra­ši­niai ir pa­skai­tos. Iš an­glų k. ver­tė Ro­ber­tas Kun­dro­tas. V.: Pa­svi­ręs pa­sau­lis, 2010. 204 p. „Esu ge­ros nuo­tai­kos žmo­gus“, – tei­gia Ca­ge’as, prieš tai pa­prie­kaiš­ta­vęs sau dėl kvai­lu­mo.

Vie­ni­ša­sis dva­sios ona­nis­tas

JUR­GIS VI­NIN­GAS „Ka­žin kur skam­ba tram­va­jus, lim­pa blaks­tie­nos, / dai­nuo­jan­tys ka­rei­viai grįž­ta iš bor­de­lio, / lie­tus vie­nin­te­lis pri­me­na He­ge­lį“, – ran­da­me ei­lu­tes vie­na­me ele­giš­ka­me ru­sų po­eto ei­lė­raš­ty­je. At­ro­dy­tų, kiek keis­ta pra­dė­ti kal­bą apie fi­lo­so­fą, ku­rio var­das įpras­tai aso­ci­juo­ja­mas su sau­sa, šal­ta fi­lo­so­fi­ne sis­te­ma, ci­tuo­jant ei­lė­raš­tį ir juo­lab – Brod­skio.