Author Archive for lina cerniauskaite

Iš Verlaine’o ir Rimbaud laiškų

Be­si­bai­giant 1871-ųjų rug­sė­jui Art­hu­ras Rim­baud at­vyks­ta pas po­etą Pau­lį Ver­lai­ne’ą ir ap­si­sto­ja jo na­muo­se. Ver­lai­ne’as ne­il­gai tru­kus pa­lie­ka žmo­ną, sū­nų, me­ta dar­bą ir lei­džia­si į aist­rin­gą, bru­ta­lią drau­gys­tę ir gy­ve­ni­mą su Rim­baud Lon­do­ne ir Briu­se­ly­je.

Le­nos El­tang ro­ma­no žiū­rė­ji­mo ma­lo­nu­mas

LI­LI­JA DUOB­LIE­NĖ Лена Элтанг. Другие барабаны. Москва: ЭКСМО, 2011. 640 с. Skai­ty­to­jus pa­sie­kė nau­jas Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čios ru­sų au­to­rės Le­nos El­tang ro­ma­nas „Ki­to­kie būg­nai“.

Eu­ri­pi­das apie po­lio iš­kam­šą

JUR­GIS VI­NIN­GAS Eu­ri­pi­do „Me­dė­jo­je“ Ja­so­nas lai­mi jac­kpo­tą: Kre­on­to ka­ra­liaus duk­te­rį ir, mu­ta­tis mu­tan­dis, tei­sę pa­vel­dė­ti ka­ra­liaus sos­tą. Ži­no­ma, Me­dė­ja, Ja­so­no vai­kų mo­ti­na, nė­ra tuo itin, švel­niai ta­riant, pa­ten­kin­ta. Ja­so­nas die­va­go­ja­si, kad ve­dė Kre­on­to duk­te­rį gry­nai prak­ti­niais su­me­ti­mais

Lie­tu­va–Ira­nas, 2012 [1392]

IEVA GUDMONAITĖ Pa­bai­ga. Pra­džia Nr. 41 Bū­ti sve­čiu pas Hu­sei­ną Są­siu­vi­nį, ku­ria­me bu­vo ap­ra­šy­ta vi­sa, kas nutiko Ira­ne, pa­likau au­to­mo­bi­ly­je Len­ki­jo­je.

Aus­lin­dos, ar­ba Au­sy­se šiu­re­nan­tys žo­džiai

DEI­VI­DAS PREI­ŠE­GA­LA­VI­ČIUS Nu­ty­lėk ke­lis žo­džius į ma­no del­ną. Apie ką? Apie sa­ve. Ko­dėl ne apie ka­tę? Pa­lik ją, te­gul mur­ko ant mar­ga­spal­vių patalų.

Pseu­do

Pa­si­ro­džius Émi­le’io Aja­ro ro­ma­nui „Pseu­do“, Pran­cū­zi­jo­je vy­ko ar­šios dis­ku­si­jos dėl šio kū­ri­nio au­to­rys­tės. „Les Nou­vel­les Littérai­res“ 1981 m. lie­pos 8 d. pub­li­kuo­tas Pau­lio Pav­lo­wit­chiaus, Émi­le’io Aja­ro ir Ro­mai­no Ga­ry po­kal­bis-dis­ku­si­ja apie kū­ry­bą ir li­te­ra­tū­rą su­lau­kė pla­taus at­gar­sio.

Dar du laiškai – žirafos

AK­VI­LĖ ŽI­LIO­NY­TĖ Mie­las bi­čiu­li, štai kaip vis­kas: pil­na va­lan­dų vis­kam – bū­ti kam­ba­ry­je, met­ro, ap­žiū­ri­nė­ti juo­dą vy­no kamš­tį, pil­na va­lan­dų bū­ti kvar­ta­lo ka­vi­nėj, Go­dard’o fil­mo kad­ruo­se, pirk­ti dar vie­ną šaukš­tą, bū­ti iliust­ra­ci­jo­se, praus­tis, pil­na va­lan­dų at­si­su­ki­nė­ti.

Provincialus

EDIS KRIAU­ČIŪ­NAS Lie­tu­vos že­mė­la­pis, skir­tin­gai nei kai ku­rių kai­my­nių, ga­na leng­vai tel­pa vie­no žmo­gaus są­mo­nė­je ir tai džiu­gi­na – sma­gus fak­tas, ne­lei­džian­tis di­džiuo­tis to­kiu keis­tu da­ly­ku kaip ša­lies di­dy­bė. Kai ku­rių vals­ty­bių pi­lie­čiai vien dėl sun­kiai ap­rė­pia­mo te­ri­to­ri­jos plo­čio ima ieš­ko­ti ir ko­kios iš­skir­ti­nės dva­sios.

Žiupsneliai skaitymų

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Pa­ro­da Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je („Mo­ters at­vaiz­das LAWIN ko­lek­ci­jo­je“) di­des­nio įspū­džio ne­pa­li­ko, iš­sky­rus ne­ma­ty­tą­jį, ne­ti­kė­tai iro­niš­ką Sta­sį Ušins­ką. Aiš­ku, ma­lo­nu, kad ko­lek­ci­ja su­sis­te­min­ta, su­skirs­ty­ta eta­pais, jie tu­ri ver­ba­li­nius pa­aiš­ki­ni­mus.

Paslaptinga Siesikų dvaro tapyba

VI­DAS POŠ­KUS Į Sie­si­kus iš­va­žia­vo­me pir­mą die­ną po rin­ki­mų, gal to­dėl mies­te be­veik ne­bu­vo žmo­nių ir au­to­mo­bi­lių. „Be­veik kaip Nau­jų­jų me­tų ry­tą“, – nu­spren­dė­me, pro ma­ši­nos lan­gus žiū­rė­da­mi į tuš­čias gat­ves, nu­klo­tas krin­tan­čių gel­to­nų la­pų. Uk­mer­gę pa­sie­kė­me grei­tai, o ten ne­to­li ir Dau­ga­liai. To­lu­mo­je lyg ir pa­si­ma­tė Sie­si­kai.