Author Archive for lina cerniauskaite

Ge­ni­jus svei­ki­na po­etą Eu­ge­ni­jų

JŪ­RA­TĖ SKRE­BIŠ­KY­TĖ (Kny­gos pri­sta­ty­mo sce­na­ri­jus) Vei­kė­jai: Sal­va­do­ras Dalí, po­etas Eu­ge­ni­jus, pro­fe­so­rė dei­vės var­du, gar­si eseis­tė, ge­ras po­eto drau­gas po­etas, vie­nas ki­tas lei­dyk­los at­sto­vas, kri­ti­kė tuo pa­čiu dei­vės var­du, ke­le­tas kal­ban­čių skai­ty­to­jų.

Sentimentalus pasakojimas apie raganas ir karą

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ No­rė­čiau pa­kal­bė­ti apie tai, kas man jau se­niai gu­li ant šir­dies. Aiš­ku, kal­bė­siu ne apie kau­lus ir odą. Net­gi ne apie krau­ja­gys­les. Ir ne apie sve­čią, gy­ve­nan­tį pas mus jau an­tra sa­vai­tė.

Apie tin­gi­nys­tę, men­ku­mą ir nai­vu­mo te­ra­pi­ją

BEATRIČĖ JUŠKAITĖ Be­ne daž­niau­siai ma­ne ap­nin­kan­ti li­ga yra tin­gi­nys­tė. Tos pa­vo­jin­gos gy­va­tės nuo­dai vei­kia grei­tai ir il­gam nu­gramz­di­na į gy­ve­ni­mo per­tek­liaus bū­se­ną. Kal­bu apie tai, kai no­ri­si so­čiai pri­krau­ti pil­vą, tū­no­ti ap­si­tū­lo­jus per di­de­lė­mis dra­pa­no­mis, mis­ti at­ra­jo­to­mis kas­die­nos ak­tu­a­li­jo­mis ir trū­ny­ti sa­vo pa­ties sul­ty­se.

Lap­kri­čio skai­ty­mai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ Tarp de­šim­tos ir pen­kio­lik­tos mė­ne­sio die­nos kios­kus pa­sie­kia li­te­ra­tū­ri­nis žur­na­las „Me­tai“. To­mis die­no­mis bu­džiu prie kios­ko: ar jau? Keis­ta, juk ga­lė­čiau sau ra­miai stu­di­juo­ti sto­ro­ką se­mio­ti­kų žur­na­lą „Bal­tos lan­kos“, ku­rio te­ma – so­cia­li­nės sko­nio prak­ti­kos.

Kaip pro­jek­tai apie pro­jek­tus pro­jek­tą su­kū­rė

AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ Pa­ro­da „Baltic Ex­pro. Jau­nie­ji me­ni­nin­kai apie švie­ti­mo pro­jek­tus“ Fra­zė „Pa­ra­šyk pro­jek­tą, ta­da pa­kal­bė­sim“ mums tam­pa to­kia pat įpras­ti­nė kaip pra­šy­mas „Pa­skam­bink man, bū­siu kaž­kur mies­te“.

Ry­to šach­ma­tai, Ry­to ke­lias

JU­LIUS KE­LE­RAS Pa­klau­siu pa­pras­tai: ar aš no­riu mąs­ty­ti apie tai, ką nu­ta­pė Ry­tas Jur­ge­lis? Taip. Ko­dėl? Nes no­riu: tai tar­si at­ra­ki­na ma­ne ir lie­pia pa­si­rink­ti fi­gū­rų spal­vą – nors šis žai­di­mas nė­ra ma­no, nie­ku bū­du. Tai Ry­to ke­lias – jo kvė­pa­vi­mas da­žais, jo pra­ra­di­mų, at­mi­ni­mų ir nu­švi­ti­mų marš­ru­tas

Re­li­gi­jos su­grį­ži­mas

RO­GER SCRU­TON Pa­ma­tęs, kiek daug bai­sy­bių at­lik­ta ti­kė­ji­mo var­du, Vol­tai­re’as šūk­te­lė­jo gar­si­ą­ją fra­zę: „Su­nai­kin­ki­te tą šlykš­ty­nę!“ Mi­nios Ap­švie­tos mąs­ty­to­jų se­kė juo, skelb­da­mi, kad or­ga­ni­zuo­ta re­li­gi­ja yra žmo­ni­jos prie­šas, ti­kin­čiuo­sius ir ne­ti­kin­čiuo­sius skal­dan­ti jė­ga, su­prie­ši­nan­ti abi pu­ses ir lei­džian­ti žmog­žu­dys­tę.

Du veiksmai kantrybės

PAULINA DRĖGVAITĖ Nė­ra kvai­les­nio jaus­mo, kaip lauk­ti žmo­gaus, ku­ris ne­pa­si­ro­dys.

Esi

GAB­RIE­LĖ ALEK­SAN­DRA­VI­ČIŪ­TĖ Bū­ti ar ne­bū­ti… kal­bi­nin­ku? Štai kur klau­si­mas. Ir kiek daug ne­ži­nios ta­me bū­ti. Kiek dar daug rei­kia su­vok­ti apie žo­dį, ku­rį jau dvi­de­šimt me­tų var­to­ju, bet ku­rio gal­būt vi­sai ne­pa­žįs­tu. To­kia jau ta var­to­to­jų vi­suo­me­nė – imi, kiek ga­li, pri­si­kem­ši, kiek (ne)tel­pa, o ar su­virš­kin­si, pa­gal­vo­ji post fac­tum

Dievo žmogaus paradoksai

Laiku ir nelaiku Eli­jas tad lei­do­si į ke­lio­nę ir at­ėjo į Za­re­fa­tą. Pri­ėjęs mies­to var­tus, jis pa­ma­tė ten naš­lę, be­ren­kan­čią mal­kas. Ją pa­si­šau­kęs, ta­rė: „Pra­šy­čiau at­neš­ti man tru­pu­tį van­dens in­de at­si­ger­ti.“ Jai ei­nant at­neš­ti, jis šūk­te­lė­jo iš pas­kos, tar­da­mas: „At­nešk man kąs­nį duo­nos ran­ko­je.“