Author Archive for lina cerniauskaite

Nerašyta kalba

Vin­co Krė­vės-Mic­ke­vi­čiaus me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je Vil­niu­je lap­kri­čio mė­ne­sį bu­vo ati­da­ry­ta pir­mo­ji per­so­na­li­nė Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ma­gist­ran­tės gra­fi­kės MAR­TY­NOS KAŠINSKAITĖS kū­ri­nių pa­ro­da „Ne­ra­šy­ta kal­ba“. Pa­tei­kia­me dai­li­nin­kės pa­si­sa­ky­mo ati­da­rant pa­ro­dą frag­men­tą ir mi­ni in­ter­viu.

Kolaboravimas (I)

JONAS KIRILIAUSKAS Ne­ži­nau, kaip rei­kia ver­tin­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ket­vir­tį am­žiaus, pra­gy­ven­tą so­viet­me­čiu. Juk aš bu­vau spa­liu­kas – Le­ni­no anū­kas, bu­vau pio­nie­rius – ma­ku­la­tū­ros, me­ta­lo lau­žo rin­kė­jas, bu­vau kom­jau­nuo­lis – kaip ne­ži­nia kas (mo­kė­jau na­rio mo­kes­tį, nes dau­ge­lio or­ga­ni­za­ci­jų veik­la tuo ir ap­si­ri­bo­da­vo).

Gė­ris

MA­TAS BY­TAU­TAS I O gal mes Jį ne taip su­pran­ta­me? Ir am­ži­no­je dis­ku­si­jo­je „Kaip Tas, ku­ris vis­ką su­kū­rė, tai lei­džia?“ ban­do­me su­ras­ti ko­kius nors ar­gu­men­tus, ku­rie mus pa­čius pa­ten­kin­tų? Taip, gė­ris / blo­gis sub­jek­ty­vus, ta­čiau jei už vis­ko sly­pi pro­tin­ga esa­tis, esa­tis, ku­ri ga­li pa­keis­ti vis­ką, ko­dėl Ji to ne­da­ro?

Mums rašo

Publikacijos „Ak­so­mi­nis“ ge­no­ci­das, „ak­so­mi­nės“ re­vo­liu­ci­jos ir „ne­skaid­rūs“ rin­ki­mai“ la­ko­niš­kas tę­si­nys „Šiau­rės At­ėnų“ skai­ty­to­jai re­gu­lia­riai su­pa­žin­di­na­mi su An­driaus Mar­tin­kaus kū­ry­ba. Nau­jau­sia pub­li­ka­ci­ja 2012 m. lap­kri­čio 30 d. Nr. 45 (1111) dar kar­tą pa­tvir­ti­no ne­ei­li­nį au­to­riaus li­te­ra­tū­ri­nį ta­len­tą

Ko nesužinos Ieva

Ne­pa­ste­bė­jęs per per­ėją kauk­šin­čios Ie­vos vi­sai gre­ta praz­vim­bia mo­to­cik­li­nin­kas. Pa­sie­ku­si ša­li­gat­vį mer­gi­na stab­te­li ir rie­biai nu­si­kei­kia – švie­sus pal­tas ap­taš­ky­tas. Kiek pa­dve­jo­ju­si dė­mė pik­tai nu­kauk­ši uni­ver­si­te­to link.

Trys vieno susitikimo Kašmyre atomazgos

GILES GORDON Sausai pavadintas pasakojimas apie nesmagų nuotykį Tą ry­tą iš­vy­kau į eks­kur­si­ją, anot re­kla­mi­nės bro­šiū­ros, pra­ban­giu tu­ris­ti­niu au­to­bu­su iš Šry­na­ga­ro – „rus­vos, ru­de­niu dvel­kian­čios Kaš­my­ro sos­ti­nės įspū­din­go­je In­di­jos šiau­rė­je“

Švie­sa virš miš­ko

VY­TAU­TAS KIN­ČI­NAI­TIS Juo­dą lap­kri­čio va­ka­rą nuo ve­dan­čio į Ši­lu­vą ke­lio virš Duk­to miš­ko juos­tos, kur va­sa­rą ky­la rau­do­na sau­lė, ma­to­si blau­si to­li­mo mies­to pa­švais­tė. Gy­ve­ni­mas ru­tu­lio­ja­si tam­sos ir švie­sos jė­gų san­dū­ro­je, is­to­ri­jos maz­gai ne­iš­nar­plio­ja­mi, ci­vi­li­za­ci­jos rai­da pil­na prieš­ta­ra­vi­mų

JAN LEOŃCZUK. Eilės

Poetas, prozininkas, vertėjas. Gimė 1950 m. Bals­togės krašte. Varšuvos uni­ver­si­te­to ab­sol­ven­tas. Studijavo lenkų filologiją, is­to­riją. Eilėraštis paimtas iš rinkinio „Zadz­i­wie­nia“ (2010).

Ne­be­lau­kim Go­do

Laiku ir nelaiku „Štai! At­ei­na die­nos, – tai VIEŠPATIES žo­dis, – kai aš iš­te­sė­siu pa­ža­dą, duo­tą Iz­ra­e­lio na­mams ir Ju­do na­mams. To­mis die­no­mis, at­ėjus lai­kui, at­žel­din­siu Do­vy­dui tei­su­mo at­ža­lą. Jis įvyk­dys kraš­te tei­sin­gu­mą ir tei­su­mą.

Apie Vil­niaus pa­min­kluo­se dūs­tan­čią is­to­ri­ją

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Maž­daug prieš me­tus Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je vy­ko pa­ro­da, ku­rio­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma ar­chy­vi­nė me­džia­ga apie Vil­niaus pa­min­klus, nuo XIX a. pa­bai­gos sto­vė­ju­sius žy­miau­sio­se mies­to vie­to­se. Nu­ste­bi­no ne tik tai, kiek daug jų bu­vo ir ko­kiu mas­tu bu­vo sten­gia­ma­si „įpa­min­klin­ti“ mies­tą, bet ir tai, ko­kiu grei­čiu, at­si­žvel­giant į po­li­ti­nes ap­lin­ky­bes, jie kei­tė­si.