Author Archive for lina cerniauskaite

Kaip ne­rei­kia ra­šy­ti pro­zos

AIS­TĖ PIL­KAUS­KAI­TĖ

Lieps­no­to­ji pe­lė­da

MILDA JURKEVIČIŪTĖ Ati­de­du sa­ve į ne­bū­tį, kad ga­lė­čiau bū­ti tik­ra sa­vo žo­džiu. Pa­ti­kė­si­te ar ne­pa­ti­kė­si­te, bet kar­tais ne­rei­kia bū­ti gra­žiam tarp rai­džių, kad ga­lė­tum di­džiuo­tis sa­vo drą­sa šluo­ti pra­ga­ro skers­gat­vius.

AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Eilės

Kaip ne­su­ga­din­ti šuns šir­dies

KAROLIS DAMBRAUSKAS Mi­chail Bul­ga­kov. Šuns šir­dis. Iš ru­sų k. ver­tė Jur­gis Gim­be­ris. K.: Jo­te­ma, 2011. 208 p. Kon­teks­tas Ši Mi­chai­lo Bul­ga­ko­vo apy­sa­ka pa­ra­šy­ta 1925 m., ta­čiau dėl so­vie­ti­nės cen­zū­ros iš­spaus­din­ta tik 1987 m. Ko­kie 1925-ie­ji So­vie­tų Są­jun­go­je?

Lieps­no­jan­čios bū­ties spal­va

DALIA ZABIELAITĖ Or­han Pa­muk. Ma­no var­das Rau­do­na. Ro­ma­nas. Iš tur­kų k. ver­tė Jus­ti­na Pil­kaus­kai­tė-Ka­ri­niaus­kie­nė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 567 p. „Ši­taip nu­vy­to rau­do­na su­si­ža­vė­ji­mo mi­nia­tiū­ro­mis ir or­na­men­ti­ka ro­žė, ku­ri prieš šimt­me­tį Stam­bu­le pra­žy­do įkvėp­ta per­sų“ (p. 564). To­kius žo­džius pas­ku­ti­nia­me sky­re­ly­je ta­ria vie­na iš pa­grin­di­nių šio ro­ma­no vei­kė­jų Še­kiu­rė

Fach­ver­kas: sta­ty­ba, is­to­ri­ja, sim­bo­li­ka

VI­TA­LI­JUS MI­CHA­LOV­SKIS Kam te­ko pa­ke­liau­ti po Vo­kie­ti­ją, tik­riau­siai at­krei­pė dė­me­sį į se­na­jai vo­kie­čių ar­chi­tek­tū­rai bū­din­gus dai­lius na­me­lius, ku­rių įvai­riau­sio­mis spal­vo­mis da­žy­tų sie­nų plo­tai yra įrė­min­ti dau­gy­bės guls­čių, sta­čių ir įstri­žai iš­dės­ty­tų medinių tašų, su­tei­kian­čių pa­sta­tams ne­pa­kar­to­ja­mą vaiz­dą.

„Absurdiškos klaidos“, arba Vertėjo pamąstymai

Mums rašo 2012 m. ko­vo mė­ne­sį „Šiau­rės At­ėnai“ kny­gų sky­re­ly­je iš­spaus­di­no Gra­ži­nos Ma­to­nie­nės re­cen­zi­ją „Tarp ne­įpras­tu­mo ir tai­syk­lin­gu­mo“, de­ja, ta­da ją pra­žiū­rė­jau, nes, pri­si­pa­žin­siu, šį laik­raš­tį skai­tau ne vi­sai re­gu­lia­riai. Kad ir pa­vė­luo­tai, nu­spren­džiau į ją at­si­liep­ti

Gra­žios Ju­liaus min­tys

MIKALOJUS VILUTIS Esu pa­vy­dus ir tuo džiau­giuo­si. Tai reiš­kia, kad ne­su sa­vim pa­ten­kin­tas kvai­lys ir su­pran­tu, kad tu­riu ko pa­vy­dė­ti. Ma­tau, kad daug yra žmo­nių, už ma­ne ge­res­nių, ta­len­tin­ges­nių ir pro­tin­ges­nių. Tu­riu ką vy­tis. Gy­ven­ti ne­nu­obo­du. Ačiū tiems, ku­riems pa­vy­džiu.

Ta­tui­ruo­tės

PETRAS RAKŠTIKAS Vi­saip ga­li­ma pa­tek­ti į miš­ką: nu­ei­ti, nu­va­žiuo­ti, nu­šliauž­ti, ga­li­ma per te­le­vi­zo­rių, nu­plauk­ti, nu­bėg­ti, o miš­ke ga­li vis­ko at­si­tik­ti. Pa­ė­mei ben­zinp­jūk­lį ir pa­sta­tei na­mą. Pa­ė­mei vabz­dį ir, ko­jas, spar­nus nu­trau­kęs, pa­lei­dai pir­ma­pra­dį vikš­rą ant že­mės

Vil­kas ir ėriu­kas

ANDRIUS PATIOMKINAS