Author Archive for lina cerniauskaite
Krituliai
Perdien raudonavę stogai jau lyg tortas, nusėtas cukraus pudra. Imk ir atsikąsk. Visą žiemą kas nors leidžiasi iš dangaus. Neatlaiko Žemės traukos ir krenta. Ant mano biednos galvos, kaip sakydavo senelė. Iš žieminio dangaus krenta viengimis Dievo Sūnus, rodos, irgi ko nors neatlaikęs ar pats neatlaikytas debesų. Mes paskui girsimės, kad išprašėm, išsapnavom, viliote prisiviliojom. Bet negi turėtų klausyti? Turbūt…
Graikija atšaukia Apokalipsę
Rytas po Graikijos rinkimų maloniai nustebino. Ne todėl, kad rinkimus sąžiningai laimėjo kairioji partija „Syriza“ – tą buvo galima nuspėti iš anksto. O todėl, kad po Atėnus ryte nevažinėjo tankai ir demokratijos pergalė nebuvo uždusinta staigiai suformuotos karinės chuntos, kaip tokiais atvejais nutinka labiau nuo Vakarų visuomenės akiračio nutolusiose šalyse. Tačiau XXI amžiaus Europoje tai darosi vis mažiau priimtina (netgi…
„Šiaurės Atėnai“ – tai „Viltis“
Jeigu dar yra pasaulyje naivuolių, manan-čių, kad galima pradėti laikraštį kaip vaiką, tuščiomis kišenėmis, juos nudžiuginsiu – galima. Buvo galima, kai laisvėjome ir vadavomės. 1989 metų gruodį, užantyje neturėdami „nė kapeikos“, pasibeldėme į „Vilties“ spaustuvės duris ir 1990 metų vasarį pirmasis „Šiaurės Atėnų“ blynas buvo iškeptas. Šiandien, praėjus 25 metams, kai kiosko lange ar ant prekystalio pamatau kitados pasiūtą laikraščio…
Ketvirtis amžiaus
Kai „Š. A.“ suėjo dešimtmetis, Gintaras Beresnevičius parašė pirmąjį puslapį – „Dešimt metų be erdvės baimės“. Tame tekste jis kalbėjo apie Šatėnų demokratiškumą, nesulipimą su jokiomis ideologijomis, kamerinę galimybę tarti žodį tiems, kurie per tekstus atpažįsta kitus kaip savuosius. Panašiai rašė ir Jūratė Visockaitė dvidešimtmečio numeryje – „Š. A.“ įkūrimo manifestas esą išblėsęs, bet Oskaro Milašiaus (jam priklauso žodžių junginio…
Žaisliukai
Mokykloje ruoštasi auditui – visai mokyklos bendruomenei buvo žinoma, kad atvyksta ekspertai nustatyti ir įvertinti mokyklos būklės. Ne tik pažiūrėti, ar nuo sienų nebyra tinkas ir ar mokyklos valgykloje nėra tarakonų, – juk vieną kitą cemento blyną prilipdai, parazitus išnaikini, apsišvarini ir ar jiems negana? – bet ir pašniukštinėti po klases, pabendrauti su mokytojais, pasiklausyti mokinių, o visa tai reiškia…
Lietuvos etnografinių sričių simboliai: kalendorinės šventės
Tam tikros šventės jaunus žmones suburdavo į vaikštynes, kurių metu būdavo aplankomos kaimynų sodybos…
Trumpoji proza
Bemiegės naktys Žvėryne. Pirmieji mano vaikystės prisiminimai. Žmonės, kurie mane mylėjo, miegodavo ir netrukdydavo man būti nelaimingam…
Iš kur gavot šitą Lolą?
Rajonas už Aušros vartų buvo labai įdomus. Einant šeštą valandą ryto jame buvo galima sutikti keistų personažų. Tai buvo maginė vieta. Ten buvo galima akis į akį susidurti su trylikto amžiaus piliečiu, ant kurio peties permesta styrojo didžiulė kuoka, ar su vokiškais vampyrais ir net demonais. Tas keistas jų akis Laska atpažindavo visada – tai buvo šviesa, kurią ji išvysdavo…
Vakarienė su šeima
Vakarienė su šeima. Tėvas nusiblizgino batus, mama segi jo dovanotus auskarus, brolį lydi nekasdieniška odekolono šliūžė. Močiutė anglimi paaštrino antakių liniją, senelis mūvi masyvų žiedą. Fone – prieš keletą metų aktyviai skudučius Laisvės alėjoje pūtusių indėnų muzika. Močiutei priminus, skubriai išberiama malda. Tada motina iš prabangą imituojančio dubens krauna man kepsnį. Vegetarizmas, jos nuomone, tik laikinas eksperimentas. Brolis nudelbęs akis…
Šventės, tarpušvenčiai, vėl šventės
– O jeigu šį kartą neatneš? O kas, jei neatneš? – Atneš, atneš! – Na, o jeigu, na, jeigu neatneš? – O ar gali neatnešti? – Negali. – Kodėl? – Tokia tradicija. Senovėje actekai atlikdavo ritualus, kad saulė pakiltų. Jei nebūtų taip darę, nebūtų pakilusi? O jei nebūtume rituališkai susėdę prie stalo Kūčių vakarą – būtų neatnešę? Dovanų neatnešę? Bet,…
