Author Archive for lina cerniauskaite

Ka­lė­di­nės min­tys

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS Vis klau­siu Die­vo: – Die­ve, ko­dėl toks gy­ve­ni­mas ir kam jis toks rei­ka­lin­gas? – Ne ta­vo rei­ka­las. Pa­čiam ten­ka iš­si­aiš­kin­ti. Aiš­ki­nuo­si nak­ti­mis, kai už­mig­ti ne­ga­liu.

Ge­or­ge’as Or­wel­las: tarp pro­pa­gan­dos gir­nų

MARIUS PLEČKAITIS Sau­sio 23-iąją su­ei­na še­šias­de­šimt tre­ji me­tai, kai pa­sau­lis ne­be­tu­ri Ge­or­ge’o Or­wel­lo. Per tuos me­tus au­to­riaus vei­das ir ver­ty­bės bu­vo kei­čia­mi ir ki­to sa­vai­me.

Kup­ra­nu­ga­riai iš­gel­bės pa­sau­lį

PAU­LI­NA DRĖG­VAI­TĖ – Koks keis­tas gy­vū­nas yra kup­ra­nu­ga­ris. Už­snig­ti mū­sų lau­kai, pa­vie­nės tro­bos ir ne­iš­sen­kan­tis be­vil­tiš­ku­mas. Kuo tau ne dy­ku­ma? Gal­būt dėl to toks at­ski­ru­mas? Juk ži­nai, žie­mą už­pus­tys ir nie­kas ne­pa­dės…

Se­mai, ta­vo pa­siū­din­tos kel­nės per­ne­lyg kvap­nios

WO­O­DY AL­LEN Pa­vyz­džiui, ben­dro­vė „Fos­ter-Mi­ller“ ne­se­niai su­kū­rė au­di­nį, pa­si­žy­min­tį lai­džio­mis sa­vy­bė­mis: kiek­vie­nas jo siū­le­lis yra pa­jė­gus per­duo­ti elek­tros sro­vę [...], tai­gi vie­ną die­ną ame­ri­kie­čiai [...] ga­lės įkrau­ti sa­vo mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus pa­try­nę juos į po­lo marš­ki­nė­lius.

Dul­kių įkvė­pi­mas

RASA RAMONAITĖ At­min­ties dė­žu­tę at­ra­ki­na skir­tin­gi rak­tai. Kad bū­tų iš­lais­vin­ta po­jū­čių la­vi­na, kar­tais už­ten­ka smul­kme­nos.

So­cia­li­niuo­se tin­kluo­se bruz­dan­ti de­mok­ra­ti­ja

MARIUS PLEČKAITIS Ne­se­niai te­ko skai­ty­ti Zyg­mun­to Bau­ma­no straips­nį „Do Fa­ce­bo­ok and Twit­ter help spre­ad De­moc­ra­cy and Hu­man Rights?“ („Ar „Fa­ce­bo­ok“ ir „Twit­ter“ pri­si­de­da prie de­mok­ra­ti­jos ir žmo­gaus tei­sių sklei­di­mo?“), pub­li­kuo­tą „So­cial Eu­ro­pe Jour­nal“ (2012.V.8).

Tar­nas ne tar­na­uti

Lai­ku ir ne­lai­ku Štai ma­no tar­nas, ku­rį aš re­miu, – ma­no iš­rink­ta­sis, ku­riuo aš gė­riuo­si. Ap­gau­biau jį sa­vo dva­sia, kad neš­tų tau­toms tei­sin­gu­mą. Ne šauks­mu ar pa­kel­tu bal­su, – gat­vė­je ne­si­gir­dės jo bal­so. Net pa­lauž­tos nen­drės ne­lauš nei blės­tan­čio dag­čio ne­ge­sins.

Kas bu­vo „va­ka­rie­tiš­ka orien­ta­ci­ja“?

KA­RO­LIS KLIM­KA Šian­dien mes pra­ti­na­mi apie va­ka­rie­tiš­ką orien­ta­ci­ją – ir net de­mok­ra­ti­ją – kal­bė­ti bū­tuo­ju lai­ku. Pa­vyz­džiui, eu­ro­par­la­men­ta­ras Le­o­ni­das Dons­kis sa­kė, kad „į Va­ka­rus in­teg­ra­vo­mės sėk­min­gai“. An­drius Biels­kis pri­me­na, kad „Lie­tu­va 2004 m. re­fe­ren­du­me dėl na­rys­tės ES vie­na­reikš­miš­kai pa­si­sa­kė už, taip iš­reikš­da­ma sa­vo „pro-va­ka­rie­tiš­ką“ orien­ta­ci­ją.

Kos­minio humoro zo­na

VYTAUTAS KINČINAITIS Lap­kri­tį Sankt Pe­ter­bur­ge mi­rė gar­sus moks­li­nės fan­tas­ti­kos kū­rė­jas Bo­ri­sas Stru­gac­kis. Su bro­liu Ar­ka­di­ju­mi (šis mi­rė 1991 me­tais) kar­tu ra­šy­tos kny­gos so­viet­me­čiu ėjo iš ran­kų į ran­kas, bu­vo ver­čia­mos į už­sie­nio kal­bas, pa­gal jas ku­ria­mi fil­mai.

Vai­ki­nas, ki­bi­ras ir kon­teks­tas

MIG­LĖ SUR­VI­LAI­TĖ Štai da­bar jūs per­skai­ty­si­te tik­rais fak­tais pa­rem­tą is­to­ri­ją ir su­pra­si­te, kaip kon­teks­tas vei­kia kū­ri­nį, o gal net ne kū­ri­nį. Ne­su­pran­ta­te, apie ką kal­bu? Tad pra­dė­ki­me nuo pra­džių.