Author Archive for lina cerniauskaite

Ro­ga­chi­na, ar­ba Ką iš tik­rų­jų pa­sa­kė Kęs­tu­tis?

AL­DO­NA RA­DU­ŠY­TĖ Šur­mu­lia­vo Vil­niaus cen­tras. Su No­ber­ta su­si­ti­ko­me prie links­mai ap­megz­tų me­de­lių Vin­co Ku­dir­kos aikš­tė­je. Ge­di­mi­no pro­spek­to pa­la­pi­nė­se ga­ra­vo ry­žiai su dar­žo­vė­mis ir mė­sa, čirš­kė­jo šaš­ly­kai, dai­li­nin­kai, stik­liai ir kal­viai ne­sve­tin­gai žvel­gė į pra­ei­nan­čius, bet nie­ko ne­per­kan­čius žmo­nes.

Vi­di­nis krau­jo gy­vū­nas

ER­NES­TAS NO­REI­KA Kar­tais die­nų die­nas pra­lei­džiu sto­vė­da­mas ant gal­vos. Iš ko­jų su­te­ka krau­jas į kau­li­nę am­fo­rą, pri­pra­tęs prie grei­to ėji­mo, pri­vers­da­mas už­vir­ti ne­ži­nia iš kur at­si­ra­du­sį ar­ba­ti­nu­ką.

Atėjęs iš kito laiko

JONAS STALIULIONIS Vie­ną va­ka­rą, pa­si­rau­sęs so­do na­me­ly­je su­vers­tų po­pie­rių krū­vo­je, iš­si­trau­kiau se­ną api­ply­šu­sį žur­na­lis­ti­nį blok­no­tą ir įni­kau var­ty­ti. Su­do­mi­no At­gi­mi­mo lai­kais ir pir­mai­siais ne­pri­klau­so­my­bės me­tais už­ra­šy­ti su­si­ti­ki­mų su par­ti­za­nais, ry­ši­nin­kais, trem­ti­niais įspū­džiai, po­kal­bių nuo­tru­pos ir…

Jo­nu­kas ieš­ko ma­mos

TOMAS DIRGĖLA Te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nas, ja­me – te­le­vi­zi­jos stu­di­ja, pil­na žiū­ro­vų. Ant kė­džių sė­di trys mo­te­rys – NA­TA­LI­JA, MA­RI­NA, BO­ŽE­NA, ša­lia jų – JO­NU­KAS ir VE­DĖ­JAS.

GINTAUTAS LESEVIČIUS. Eilės

Būtis nulemia sąmonę

KĀRLIS VĒRDIṆŠ Karlis Vėrdinis (g. 1979) – vienas ryškiausių šiandieninių latvių poetų, taip pat žinomas kaip vertėjas ir literatūros tyrinėtojas.

Kul­tū­ra ir me­nas – ver­tin­ga, jei tai ku­ria vy­rai

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS Pra­ėju­sių me­tų pa­bai­go­je pa­skelb­ti še­ši Na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tai, iš­rink­ti iš dvy­li­kos ko­mi­si­jos pa­skelb­tų pre­ten­den­tų. Vis­kas lyg ir gra­žu, tik vie­na „smul­kme­nė­lė“ – nei tarp lau­re­a­tų, nei tarp pre­ten­den­tų ne­bu­vo nė vie­nos mo­ters.

Tremtis po tremties

Lai­ku ir ne­lai­ku Dėl Zio­no aš ne­ty­lė­siu, dėl Je­ru­za­lės aš ne­nu­rim­siu, kol jos tei­su­mas kaip auš­ra ne­su­švis ir jos per­ga­lė kaip deg­las ne­su­lieps­nos. Iš­vys tuo­met tau­tos ta­vo tei­su­mą, vi­si ka­ra­liai – ta­vo šlo­vę. Tu bū­si va­di­na­ma nau­ju var­du, ku­rį pats VIEŠPATS tau su­teiks.

2013-ie­ji. Įžan­ga į po­stka­pi­ta­lip­sę

LI­NAS KRA­NAUS­KAS Pra­ėjus ei­li­nei ir ne­įdo­miai pa­sau­lio pa­bai­gai (tas pats pa­sa­ky­ti­na apie Ka­lė­das ir ki­tas „di­dži­ą­sias šven­tes“), ga­li­ma at­si­kvėp­ti ir pa­svars­ty­ti apie ci­vi­li­za­ci­jos, prie ku­rios esa­me pri­pra­tę, ir kul­tū­ros (kaip pa­gei­dau­tų ra­di­ka­lus eko­lo­gas Der­ric­kas Jen­se­nas) griu­vi­mo sce­na­ri­jus.

Что тебе снится, крейсер Аврора, ar­ba Klo­nuo­tos dre­a­mo­lo­gi­jos 2

MAK­SIM IVA­NOV 1. Ru­sų kal­ba klau­sia­ma: что тебе сегодня прис­ни­лось? Lie­tu­vių kal­ba klau­sia­ma: ką ši­ą­nakt sap­na­vai? 2. Pir­mu at­ve­ju esi pa­sy­vus. Ne veiks­nys, bet pa­pil­di­nys. Kaž­kas pri­si­sap­na­vo tau.