Elgetos ir chuliganai

RIMANTAS ŽILEVIČIUS

Tik grįžus iš pabėgėlių, elgetos dar nėjo. Vargšiukai kuitėsi savo gūžtose, perrinkinėjo išsaugotas lupatas. Turėjo supratimą, kad po karo retas gali atkišti sotesnį kąsnį.

1944 m. pabaigoje pasirodė Antosėlė nudžiūvusia rankele. Ji nuo naginėlių pirštine nusivalė sniegą, ilgai trepsėjo priemenėje ir, sąžiningai apsišvarinusi, pabeldė į storąsias duris.

Mūsų namuose iš lauko buvo net trejos durys. Pirmosios – rudai dažytos, su kvadratine spyna, kuri atšokdavo pasukiojus smetonišką raktą su penkiom barzdelėm. Šis buvo vienintelis, jį saugojom kaip savo akį, gink Dieve kur nukišti!

Į siaurą koridorių vedė dvigubų lentų durys. Jos patikimai saugojo virtuvę nuo žiemos šalčių. Tiesa, kai lauke spausdavo –25 °C, storųjų durų vyriai, rankena nubėgdavo šerkšnu.

Amžinai cypčiojančios paskutinės durys į virtuvę buvo plačiausios namuose.

– Joni, vėl durys kaip raišas šuva cypia, – primindavo mamunėlė.

Jei kalbėdavo literatūrine kalba, vadinasi, ponia drūčiai įpykusi. Papunėlis muistydavosi, tarsi pats negirdėtų. Bet tam ir moteriškė – nepraleis progos nepabambėjusi.

Tėvelis iš daržinės atsinešdavo skardinę šmėrės, paliktos vokietukų. Šiuo juodu tepalu štabo gydytojo (štabsarto) vairuotojas Hansas kažką tepdavo, atvožęs opelio variklio dangtį.

Antosėlė, neišgirdusi kvietimo, palūkuriavo ir atsistūmė storąsias duris. Spausdama trečiųjų klembarį antra apmuturiuota rankele, stukseno bum, bum, bum.

– Tegul bus pagarbintas, – kiuktelėjusi per slenkstį, dievobaimingai prabilo.

– Per amžių amžius, – maloniai atsakė mama. – Sveika, Antosėle, karus iškentus, nepasiligojus, vėl mus aplankius, – tęsė.

– Pons Dėivs dar unt kojų laika, sveikatėlės ne prūdus beturiu, ale vis per svietą kap ontėns per Ventą irious.

Mamunėlė šypsodamasi priminė, kad į storąsias duris belsk nebeldęs – nieko nesigirdi.

– Pamėršau, pontele! Jau ir smegenėlės it šonšūdis susitraukė.

Antosėlė, statydama į kampą lazdą, žemu balsu pradėdavo „Sveika, Marija“, dievobaimingai atsidūsėjusi tęsdavo „Tėve mūsų“, o pabaigusi „Amžiną atilsį“ kelis kartus sumesdavo.

– Palūkėk, Antosėle, tujaus išplausiu lėkštę, bulbynėlės su kresnom įpėlsiu, – sakydavo šeimininkė, bildėdama po emaliuotą dubenį.

– Pontele, nevark, mon ir iš molio bliūdele bus gera, svarbu karštėmu atsigauti, sene poniškos sriubelės bekaštavojau.

– Jeigu vaišinu, ta ir lėkštė tor būt kap žmogou.

Kol mamunėlė balto molio indan kliunkindavo sriubą, Antosėlė krūtininiu altu užtraukdavo:

Pone Karaliau, Dieve Abraomo,
Dovanok mums griekų atleidimą
Ir Dvasios šventos apšvietimą,
Ir vaisių žemei,
Idant pažintų žmonės sava
Brongiausią sūnų tava.

Antosėlė buvo mėgstamiausia pavargėlė. Jos rūbeliai kruopščiai sulopyti, nažutkėlė suraukta per liemens užuominą, sijonas kvalduotas, žemaitiškų dryžių audimo. Ji sėsdavosi tik paprašyta, nelaidydavo apie pereitą svietą liežuvio, o matydama geranorišką dėmesį negailėdavo giesmių ir maldų. Lankydavosi vieną kartą per mėnesį, ant nesveikos rankos peties užsimetusi lininį maišelį, kuriame jau pūpsodavo mėsos gabalėlis, keli svogūnai ar koks kiaušinis. Jos amžiaus niekas negalėjo atrokuoti, tik nuo senatvės akelės jau traukėsi dulksva, o plaukeliai nebeišlįsdavo iš po languotos, ant pakaušio surištos skarelės.

Kartais Antosėlė imdavosi adyti kojines. Prisijuosusi lininę prijuostę, ant stalo išrikiuodavo vilnonių siūlų kamuoliukus, pasidėdavo antpirštį, kelias adatas. Nudžiūvusios rankelės sutrauktais pirštais kišdavo kojinėn samtį ar elektros lemputę, sveikąja ištempdavo kojinės kulną ir neūmaudama it pagal liniuotę išvedžiodavo horizontaliai siūlus. Paskui vertikaliai pindavo storuosius. Kruopščiai, lyg gobeleną austų. Užbaigusi lopyti, patrindavo delnu, kad dailiau būtų. Pavargusi nudžiūvusią rankelę dėdavo ant stalo ir šnabždėdavo maldą.

– Dėkou, Antosėle! Matau, kad darbą myli, širdis sąla beveizont, – pamalonindavo žodžiu ir pinigėliu šeimininkė.

– Negi rauksi kaip ežerą. Kap sakė Simons Daukonts – dėrbk sąžininga, a veizėk gala, – užbaigdavo toji.

Išėjus elgetai, mamunėlė pridurdavo:

– Paprasta moteriškėlė, o mūsų šviesuolį žino. O kap dėrb, ne kėkveins sveiks įtropys. Mokykis iš anos!

Ateidavo Ignacėlis. Aukštas, žilų plaukų, reto mėlynumo akių. Jis visada būdavo pasitempęs, mandagus, mažakalbis.

Pasilabinęs nusiimdavo kepurę ir kabindavo ant vagio prie durų.

– Ignacėli, ko nepagarbini Jėzaus Kristaus? – nepatenkinta mesteldavo mamunėlė.

– Mūsuose taip nepriimta, – dar kartą kaltu balsu ištardavo. – Laba diena.

– Tai jau sėsk, sėsk, – atlyždavo šeimininkė ir parodydavo į suolą.

Ignacėlis kresteldavo tik ant taburetės. Niekad neišsižergęs, suglaudęs kelius, ant kurių pasidėdavo rankas. Valgydavo neskubėdamas, paveldamas bedantėje burnoje kąsnį, o pasisotinęs atsargiai pastumdavo lėkštę stalo vidurin. Nusišluostęs lūpas languota nosine, pagarbiai nusilenkęs tardavo: „Didelis ačiū.“

Ignacėlis retai poteriaudavo, o giedoti tikriausiai nemokėjo nei prašomas to nedarydavo. Bendraudamas visą laiką krizendavo ir negalėjau suprasti – pritaria ar bodisi. Atsisveikinant gaudavo kelis rublius ir paslėpdavo nušiurusioje piniginėje. Maisto produktų jam nesiūlydavome, nes nei maišiuko, nei rankinės nesinešiodavo. Išeidamas apžiūrėdavo savo paltuką, o radęs pūkelį nunešdavo į besikūrenančią krosnį. Jo buvimas paskleisdavo nesuvokiamus inteligencijos kerus.

Po kelerių metų mamunėlė prasitarė:

– Mirė Ignacėlis. Jis buvo Lietuvos karininkas. Per karą ruošėsi trauktis su vokiečiais, bet jį išdavė jo sužadėtinė. Ištekėjo už kito. Jautruolis išprotėjo.

Daugiau smulkmenų nepasakojo, gal ir pati nežinojo. Jutau, kad mamunėlė gailėjo Ignacėlio, niekad neprimindavo elgetos dalios.

Ateidavo ir Dobilėlis. Jo niekas kitaip ir nevadindavo, gal ir vardo nežinojo. Tas buvo triukšmingas pusamžis senbernis, žiemą vasarą įsispyręs į klumpes, puspaltį ar kailinius persijuosęs pakuliniu pančiu, kepurės snapelį nusmaukęs ant šono. Tai buvo Dobilėlio pasipuikavimas, nes anas nevengdavo rėžti sparną apie mergeles. Labiausiai mėgdavo gegužines Juodeikio pušynėlyje (3 km nuo miestelio).

– O, Dobilėlis! – subruzdavo bernai. – Padainiouk! Gausi ir šnapšės.

Vakaruškose išmetusieji buvo retenybė, bernai tik specialiai atsinešdavo pusbutelį, kad užvestų Dobilėlį. Atėjusysis paspragsėdavo į kaklą ir išmetęs porą stikliukėlių užtraukdavo firminę:

Grėb lonko šėiną ir dobilėlį,
Sakyk, panele, ar tur vainikėlį?

Apsižvalgęs, ar suspindo bernų akys, pridėdavo:

Šok, šok, Vėronele, pakol vainikūta,
Kai prarasi vainikėlį, būsi kap pardūta.

Dobilėlio ne žemaičio būta, nes padainuodavo negirdėta tarme. Žvengdami bernai dar kliusterdavo samanės, o dainininkas įsinašindavo:

Tek saulelė per girelę, per didįjį lykną,
Ir įspindo spindulėlis į Dobila kiaušius.

Visi kvatodavosi, o Dobilėlis patraukdavo prie būrelin susispietusių gražuolių. It gaidys brūžuodamas žolę, prisitaikydavo prie storablauzdės, vos sijonan įspraudusios perstuvą. Nesimandražydamas griebdavo už šlaunies ir gerkliniu balsu varydavo:

Oi, mergike, daili daili,
Žydui doudi, o man gaili.
Žydui doudi skarmaluos,
O man gaili pataluos.

Užkibintoji atbula ranka voždavo marmūzėn, o Dobilėlis, nykščiu išpūtęs liūlį, eidavo kibinti kitos:

Oi, mergikės dailios būta,
Ar nenori mona drūta?

Bernai žvengdavo, mergos spygaudavo, visiems būdavo juoko iš skystapročio senbernio. Tėvukas, sužinojęs apie Dobilėlio blevyzgas, nebeleido manęs nutrūkti į Juodeikio pušynėlį.

Netrukus išgirdome, kad Dobilėlį priplumpino kažkoks Ancis. Po trijų mėnesių neišsilaižęs jis iškeliavo pas Abraomą.

Daržais ateidavo trys saulės broliai Liegaudai. Jie kaip ir Dobilėlis nesimelsdavo. Vis skubėdavo. Įsliūkinę virtuvėn, glamžydavo kepures ir nei bū, nei me.

– Tai kur „tegul bus pagarbintas“? – pasigesdavo mamunėlė. – Vyra kap šėpa, o darbelio nesimat, poterių nesukalbat.

Liegaudai, tai išgirdę, atbuli maudavo pro duris, įnirtingai skalijant Sargiui. Po kelių apsilankymų, nieko nesužebravoję, broliai daugiau nesirodė.

Jonauskiai atklišendavo dviese. Senukas dikčiai neprimatė, jį už parankės vesdavo antra pusė. Tai buvo pora nedidukų ubagėlių, avinčių naginikėmis, įsispraudusių į milines sermėgas, o vyras dar tempdavo maišelyje armoniką. Žmonelė, regis, Nastė, žiemą vasarą galvą apsimuturiavusi skara, nes gumbas galvoje nedavė ramybės.

Jonauskiui pasirodžius, mamunėlė vis prašydavo pagiedoti plėšiant armoniką.

Karaliau dongou, Motina Švenčiausia,
Ji už aniolus panystėj čysčiausia.
Imk garbę, šlovę
Nog žmonių viernųjų,
Tau padounųjų.

Mamunėlė mane ragindavo užrašyti tas giesmes, nes anų senų būta, tokias ir jos vaikystėje giedojo elgetos.

Pasitarus tarpusavyje, senukas išriesdavo dumples, perbėgdavo armonikos sagutėm ir abu toliau giedodavo:

Tavo švents kraujas apmazgos bjaurybes,
Jei pasirodys velniškos gudrybės.
Nors nusidėjau, bet viltį turėjau,
Jog pri dangaus priėjau.

– Amen, – kietai baigdavo senoliai ir mamunėlė žinojo, kad laikas į maišelį dėti gabalą sūrio, keletą kiaušinių, įtutuliuotų į laikraštį. Retkarčiais ir pinigėlį į raukšlėtą delną įsprausdavo.

Jonauskiai nebeilgai ėjo šunes lodydami. Sakė, pačią meta gumbas prie žemės, o aklas negi gvairinėsi po miestelį. Mirus Nastelei, senolis ateidavo prie bažnyčios mūrinės tvoros ir saulėkaitoje įsitaisydavo ant suolelio. Jis sielvartingai traukdavo vis naujas giesmes, artimas žemaičio širdžiai:

Nečystos mįslės, pikti pagedimai,

Kerštai, apkalbos, bjaurūs išjuokimai,

Tūkstantis ronų naujomis mūkomis

Užmuš Jėzusą.

Nors sakėsi giedantis už amžinatilsį Nastelę, už mus, nuodėminguosius, daug kas spėjo, kad labiausiai už miško brolius, kuriuos čia numesdavo stribai tais kraupiais laikais.

Jonauskį dar elgetų eilėje pamatydavau prie senųjų kapinių. Nelaimėlių būrelyje baltuodavo jo galvelė, širdį užgaudavo virkdoma armonika. Per Vėlines ar Visus šventuosius elgetos atsinešdavo dar vieną suolą, ant jo spausdavosi kitų parapijų atvykėliai. Tarp bėdžių sklisdavo kalbos, kad Viekšnių žmonės turtingi, todėl ir elgetos gerklę laidydavo it gaidžiai prieš saulėtekį.

Dar prisimenu vieną varguolę – „paną Malgožatą s Vilnie“.

Ji pasirodė vasaros pabaigoje ir esantys virtuvėje supratome – ne eilinė asaba apsilankė. Rankoje – lakuotas ridikiulis, pečius dengė gėlėta skara. O bateliai! Tik pamanykit – aukštakulniai su blizgančiom sagtim šonuose.

Atėjusioji pasisveikino lenkiškai. Mamytė, kiek patylėjusi, atsakė lietuviškai. Lenkė kažką aiškino, minėjo savo vardą, bet mes nesupratom. Šiek tiek suvokusi, apie ką kalba, mamunėlė mestelėjo:

– Tai ko čia atsibeldėt nemokėdama mūsiškai? Gal giminių čia turit?

Atvykėlė papurtė galvą ir vis tvirtino esanti vilnietė, nukentėjusi nuo karo ir lietuvių. Pastarieji privalo jai padėti.

– Dvadiesci pienci! Mažiau neimu.

Mamunėlė išraudo:

– Užgavėnių Morė! Ubagė, o dar nurodinėja, ką turiu savo namuose daryt.

Šios irgi nepėsčios būta.

– Aš ne ubagė! Vilnietė panelė, – mojavo rankinuku.

Nepamalonintai Malgožatai teko spūdinti kaip atėjus.

Dar ilgai minėjom šią personą, neatsidyvijom vardo keistumu, plikbajorės fanaberijom.

„Chuliganas“ buvo sprangus žodis. Taip pavadintasis turėjo drūčiai užduoti širdį. Pasitaikyk tu man, pirmasis to užsitarnavęs buvo mūsuose prisiglaudęs našlaitis Antanukas Čepauskis.

Su Untonėliu ėjau į penktą klasę. Jis buvo vyriausias iš vaikų, bene į keturioliktus įšokęs, visa galva aukštesnis, ne vieną kumščiu paauklėdavęs.

– Nerašykim aritmetikos rašomojo! – pasiūlė ryte susirinkusiems vaikams.

– Nerašykim, nerašykim! – suklegom.

– O kaip nerašysi? – suabejojo pirmūnas Kęstutis Praniauskis.

– Ogi neįsileisim mokytojo į klasę, – išdėstė genialųjį planą. – Laikysim duris, o jis pro langą nelips.

Sargui paskambinus varpeliu į pamokas, narsieji vyručiai įsitvėrė durų rankenos. Svarbiausias buvo Untonėlis, šalia stovėjo Aleksejus Strigūnas. Oho, kaip atrodė didvyriai – išpūtę krūtines, įsispyrę į slenkstį. Jėga!

Sekundės bėgo, o nutilusiame koridoriuje nesigirdėjo atskubančio matematiko žingsnių. Pagaliau!

Barkštelėjo rankena, durys trukt trukt, tačiau neatsivėrė. Duris laikantys vyručiai, išraudę it burokai, nesidavė įveikiami. Vėl trukt trukt, bet viskas kaip buvę. Tik iš trečio ar ketvirto karto įvyko, ko nesitikėjom – durys atsiplėšė, jas laikantys didvyriai suvirto ant grindų, o angoje išdygo įtūžęs mokytojas.

Pirmasis pašoko Untonėlis. Šio žandikaulis barkštelėjo, kai mokytojas šveitė į lempą. Vyrutis nulėkė per klasę net iki palangės. Atlikdamas saltomortale, ta pačia trajektorija nuskriejo Aleksejus. Trečiąjį, besprunkantį į suolą, pasivijo mokytojas ir delnu žiebė į ausį, net klasė suskambėjo.

Netradiciškai pasveikinti vyručiai buvo sustatyti į kampą.

– Ar žinot, už ką gavot? – geležiniu balsu pasiteiravo egzekutorius.

– Je! – markstydamiesi vienu balsu išpoškino nokautuotieji.

– Dabar marš iš klasės ir mokykloje be tėvų nesirodyt!

Rašomąjį parašėme. Jokių niurzgėjimų dėl vaiko teisių pažeidimo neprisireikė. Valstybė dar nebuvo suminkštėjusi dėl akiplėšų popinimo.

Kadangi Untonėlis augo pas mus, matematikas kolegai papasakojo apie nesubrendėlių akibrokštą.

Vakare visiems susėdus prie stalo papunėlis išdrožė:

– Unton, tu esi chuliganas. Išaugsi baisiu žmogumi, jei nesuvoksi, kaip žema taip elgtis.

Mamunėlė neiškentė nepridėjusi:

– Chuliganui prie vakarienės ne vieta! Marš gultis ir nesirodyk tarp mūsų.

Išėjus „niekdariui“, kambaryje stojo slogi tyla.

– Ar tu neprisidėjai prie šios šunybės? – tėvai įbedė akis į mane.

– Ne… – lemenau, nors, kaip ir pusė klasės, tryniausi prie durų.

Bailiuko savigyna kainavo pusę nakties nemigos. Snausdamas išgirdau, kaip mamunėlė varsto duris, pašnibždom ramina „chuliganą“.

Po mūsų stogu globotinis dar gyveno apie metus. Išvažiavo atsiradus tolimiems giminaičiams, niekam nebaksnojant sunkiu žodžiu „chuliganas“.

Kitas, didesnio masto, chuliganas – Visminėlis. Jo vardo nežinau, nes valdžios veikėjai, kaip ir elgetos ar kunigaikščiai, prisistatydavo pavardėm.

Visminėlis, metęs mokyklą, nuvažiavo į Mažeikius. Saugume gavo naganą, įstojo į komjaunimą. Matyt, paskyrė vyresniuoju, nes nereikėjo tampyt šautuvo, o galėjo puikuotis ant pilvo brezentinėse makštyse pūpsančiu naganu.

Anas su stribais važiuodavo per kaimus, gąsdindamas žmonelius pyliavų išieškojimu, žemės nusavinimu ar kitais naujosios valdžios skauduliais.

Sykį, važiuojant dvikinkiais ratais, nei iš šio, nei iš to ėmė pyškinti į stovintį prie kelio kryžių. Vaikėzas netilpo savo kailyje, kai pataikė į Dievo mūką ir kulka nuskėlė krucifikso rankelę.

– Pataikiau, pataikiau! – bliūvavo. – Matot, ir Dievulis manęs nebaudžia, bejėgis.

Tarp penkių stribų atsirado keli nenužmogėję. Pasipiktinę pranešė kam reikia. Gandas apie nedorystę pasklido miestelyje.

– Chuliganas, bedievis, banditas, – linksniavo viekšniškiai.

Apskrities valdžia reagavo: atėmė ginklą, išgrūdo iš stribų, įrašė nuobaudą į komjaunimo dokumentus. Vėliau kažkas matė Vilniuje besitrinantį komjaunimo CK. Matyt, atsižvelgta į turtingą praeitį.

Mūsų kaimynystėje, Aušros gatvėje, gyveno Venckai. Jie priglobė be tėvų likusius Jablonskiukus – Igną ir, regis, Praną. Tai buvo išstypę paaugliai, ant akių užsimaukšlinę kepures – kapitankes, suplėšytais švarkais ir šalia kojos einančiais batais.

Eidami pro mūsų vyšnias sakydavo:

– Kokias ougas, kokias ougas! Patikrinsem, ar saldžias.

Man piktinantis – reikia atsiklausti! – atsikirsdavo:

– Kor čia vėsus spėsi apeiti. Pakaštavosem, ir jums liks.

Iš po nakties radom nulaužytas šakas, išteležiotas ant žemės uogas.

Kai pasiskundėme, globėja Venskienė išpūtusi akis dievagojosi:

– Mums vaikioka saka nieko neėmę. Anėi geri, nesiskundžiu.

Jablonskiukai gvelbdavo kaimynų vištas, kramalydavo sandėliukus.

– Vagys, chuliganai! – rypaudavo kaimynai, bet tokiems nebuvo kas kelią pastojąs.

Kibęs į Jablonskiukus – pūsi kruviną burbulą.

Paragavę vagysčių nebaudžiamumo skonio, Jablonskiukai to neatsisakė ir išsikėlę į sostinę. Ten jiems prikirpo sparnus. Sėdėjo belangėje. Ignas atsidūrė Sibire. Atsėdėjęs įstojo į milicininkus, vėl vogė, vėl sėdėjo.

– Tap ir rek chuliganams, – reziumavo mamunėlė. – Ką jaunas įprasi, tą ir senas teberasi.

Apie Mortašuką panaši kalba. Jis buvo Pavenčio gatvelių – Akmenės, Papilės, Pirties – škaradnikas. Labai vikrus, tvirtai suręstas, iki sniego vaikščiodavęs basas.

Jo mamai Mortai mokytojaudama mamunėlė rodydavo daug kantrybės ir atlaidumo. Debiliukė Morta buvo ypač aktyvi, tirtėdavo kuo greičiau atsakyti į užduotį. Paklausta, kiek bus sudėjus 17 ir 19, išpoškindavo vaikų padiktuotą atsakymą – 55. Klasė springdavo iš juoko. Mokytojai – nei šis, nei tas, visi žinojo – Mortelei kvankt, o supykusi mokinukė į ašaras, lyg kas čiaupą būtų atsukęs.

Pirmoji atėjusi į klasę, klausdavo mokytojos:

– Ar šloudama grindis nerada špunteli nuo burokų rasala?

– Mortele, tai ne burokų rasalas, o rašalas, – taisydavo mokytoja. – Rašalas, – pakartodavo.

Už kelių dienų ši vėl bėdodavo – „vaikioka pavogė putramento pūslelę“ (taip vadino rašalo buteliuką).

Įveikusi kelias klases, Morta atsisveikino su pradine ir jau paauglė išėjo bandos ganyt. Susičiulbėjo su ūkininko bernu, o tas užtaisė vaiką.

Sūnui ūgtelėjus, grįžo į Viekšnius. Šiaip ne taip įtaisė į pirmą klasę (mokykla kratėsi psichinių problemų turinčio berniuko). Mortės vaks – kitaip jo nevadindavo – nenusėdėdavo klasėje, per pertraukas lėkdavo ratais aplenkdamas visus ir pripuolęs prie mokytojo laukdavo pagyrų.

Netrukus metė mokyklą ir siaubdavo sodus, švarindavo sandėliukus. Paventės kvartalas nežinojo, kaip kovoti su neklaužada. Kantrybės taurę perpildė trijų vartiklių vagystė. Zigmukas augino keliolikos rūšių balandžius, o pavogtieji buvo vieninteliai Mažeikių apskrityje.

– Meskim į Ventą, lai paburbuliuoja! – triukšmavo Zigmuko šalininkai.

– Mesti tai mesti, o kaip aną pagausim, – svarstė kiti.

– O ar garantuojat, kad išplauks, – būgštavo tretieji.

Nutarta chuliganėlio patykoti prie vandens malūno, kur Mortašukas ateidavo žvejoti.

Bernaitis turėjo išžvalgytą kelią prie Ventos – pro grūdus atvežusių ūkininkų ratus. Jis pralįsdavo pro vežimų apačią, mediniu tilteliu nuskuosdavo pro mūrinę sieną ir šokdavo ant Ventos kranto. Ištikus pavojui, Mortašukas turėjo atsarginį variantą. Nušokęs nuo malūno rato stoginės, Ventos pylimu spausdavo į kitą upės krantą. Sakiau, jis buvo labai greitas, tokio pigiai nepaimsi.

Taigi, trys sąmokslininkai artinosi nuo tiltelio, kur kliokė malūno ratą sukantis vandens srautas. Dar trys vyručiai slinko grįstu malūno kiemu.

Mortašukas, nieko neįtardamas, paspjaudydamas slieką, žvejojo nuo pylimo. Kai pamatė grėsmingai besiartinančiuosius, movė link atsarginio tako. It kiaunė nėrė po vežimu, repečkom užsikabarojo ant tiltelio, bet… čia stovėjo pasiruošę suleist nagus keli vyrukai.

Klykiantį, besispardantį niekdarį nusitempė prie Ventos. Šaukdami: „Bus tau vogti, bus tau sodus draskyti, chuligane!“, vaikai išsiūbavę auką tėškė į Ventą.

Čia buvo giliausia vieta. Vanduo uruliais griuvo į rato stoginę, gerai, kad patalpą nuo upės skyrė storos grotos. Mortašukas, nuskriejęs kelis metrus, stačia galva niurktelėjo vandenin. Egzekucijos dalyviai purptelėjo it žvirbliai. Mortašukas, nors ir gavęs gurkšnį, šuniuku išsikapstė ant pylimo.

Paskui bernaitis, nors ir skaudančia širdim, aplenkdavo sandėliukus, nedraskydavo sodų.

Dar vienas nedorėlis – Imelis, tas, kuris gyveno prie žydkapių.

Liesas žmogelis su kartoniniu lagaminu važiuodavo į Šiaulius ar Rygą. Prisitutindavo santechnikos gelžgalių, pageidaujamų elektros ūkio detalių ir pardavinėdavo turguje. Kai valdžia paskelbė kovą su spekuliacija, prekes siūlydavo kaimynams ar platindavo šmirinėdamas tarp maldininkų atlaiduose.

O nešlovingą vardą pelnė pagarsėjęs šunybėmis prieš geležinkelio kontrolierius. Pradžioj vaidindavo žmonos paliktą keleivį.

– Aš tik prisnūdau, o pati išėjo su bilietais pas drauges į kitą vagoną, – gindavosi pastatęs stulpu akis.

Kontrolierius su pričiuptuoju braudavosi pro žmones išsiaiškinti ramesnėje vietoje (po karo važinėjo sausakimši traukiniai). Nutaikęs progą, zuikis nerdavo atgal ir, žiopliams pritariamai kvatojant, smukdavo po suolu.

Ilgainiui kontrolieriai įsidėmėjo sukčių. Tada Imelis griebėsi kitos gudrybės. Persipjaudavo palto kišenę – pažadintas iš tariamo miego, griebdavosi už kišenių ir, žinia, aptikdavo baisią „piktadarystę“.

– Jėzusmarija! – išversdavo perpjautą kišenę. – Apvogė, apvogė dorą žmogų! – ardydavosi būriuojantis smalsuoliams. – Jums tik prie žmogaus kabinėtis, o ką vagys daro, nematot! – griūdavo ant kontrolierių. – Kur jūsų viršininkas? Kur gelžkelio milicija? Aš surasiu teisybę! – net pamėlęs rėkdavo.

Tokiais atvejais kontrolierius (ypač jei būdavo tik apsiplunksnavęs) dėdavo į kojas.

Žiopliams kvatojant cirkininkas pasakodavo, kaip vėl pasisekę.

– Chuliganas! – nukirto mano gėrėjimąsi mamytė. – Saugokis tokių, kurie Vėikšnių vardą teršia.