Jaunasis Miłoszas ir Rusija

EMIL PASIERSKI

Emilis Pasierskis (g. 1979) – Vroclavo universiteto absolventas, XX amžiaus lenkų literatūros istorikas, redaktorius. Parengė atnaujintą Czesławo Miłoszo „Rinktinių raštų“ esė tomą O podróżach w czasie (Znak, 2010). Netrukus pasirodysiančios knygos Miłosz i Putrament. Żywoty równoległe (W. A. B., 2011) autorius.

Išėjo knyga, kuri, tariant sporto apžvalgininkų kalba, daugelį metų „kybojo ore“ – Czesławo Miłoszo tekstų apie Rusiją pirmasis tomas*. Pats autorius gyvas būdamas nesiėmė savo publikacijų apie Dostojevskį jungtinio leidimo, tuo pat metu pažymėdamas, kad „tai būtų nepasitikėjimo knyga, o be jos galima išsiversti“. Bet perskaičius pirmą rinkinio tomą galima pripažinti, kad iš šiandienos perspektyvos Miłoszo eskizai apie Rusiją visų pirma atrodo kaip dešimtmečius besitęsiančios pastangos sugriauti tą nepasitikėjimą.

Kas ypač skatino poetą išlikti rezervuotą problemų, susijusių su Rytų kaimynu, atžvilgiu? Jis daug kartų pripažino šiuo požiūriu buvęs labai tipiškas lenkas, kuris mėgo rusus, tačiau nemėgo Rusijos. „Labai tipiškas lenkas? Veikiau ne“, – pažymi knygos įžangoje Clare Cavanagh ir su ja sunku nesutikti. Tatai, kokį individualų vyksmą įgavo Miłoszo Rusijos pažinimo procesas ir kokį išskirtinį vaisių jis paskui subrandino, išraiškingai iliustruoja susipažinimas su jo studentiška jaunyste Vilniuje, ypač stebima jo bendraamžių grupės fone.

XX amžiaus trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūra Stepono Batoro universiteto istorijoje buvo neregėto klestėjimo, bet ir nerimo metas. Nes audringam Vilniaus akademinio jaunimo gyvenimui vis didesnę įtaką darė visa apimantis ekonominės ir idėjinės krizės pojūtis ir iš to jėgų įgaunanti politika. Aukštosios mokyklos slenksčius tuomet peržengė daug studentų, kurių pavardes ateityje turėjo pažinti visa Lenkija. Be Miłoszo, tarp jų buvo Stanisławas Stomma, Antonis Golubevas, Lechas Beynaras (Pawełas Jasienica), Henrykas Dembińskis, Stefanas Jędrychowskis ar Jerzy Zagórskis. Jų atveju priešiškumas vis agresyvesniam elgesiui dešinės, kurią studentų bendruomenėje reprezentavo įvairios studentiškos korporacijos ir Visos Lenkijos jaunimo organizacija, buvo ne tiek ekstravagantiško pasirinkimo problema, kiek didžiąja dalimi dorumo problema. Kai kuriems tatai buvo tolygu jų pasitikėjimui Rusija.

1931 metų balandžio mėnesį prie Stanisławo Mackiewicziaus redaguojamo laikraščio „Słowo“ pradėjo eiti „Żagary“. Platus idėjinis leidinio bendradarbių spektras – nuo uolių katalikų iki simpatizuojančių kairuoliams – ilgainiui ėmė siaurėti. Kairuoliškos kolektyvo dalies, kuri per leidinio evoliuciją įgavo lemiamą įtaką jo profiliui, pažiūros darėsi vis radikalesnės. Netrukus jų atstovų nebeliko konservatyvaus laikraščio puslapiuose. Vienas aktyviausių kolektyvo narių buvo Czesławas Miłoszas. Jo aistringi teoriniai, taip pat ir poetiniai tekstai gana aiškiai derėjo prie naujienų iš Rytų – po daugelio metų Nobelio premijos laureatas net pavadino juos „jaunojo Ždanovo“ pasisakymais. Kas lėmė, kad autorius, be kitų, rašinyje Sens regionalizmu („Regionalizmo prasmė“, „Piony“, 1932, Nr. 2), kuriame Sovietų Sąjungą apibūdino kaip „įdomiausią pasaulio šalį“, referavęs rusų konstruktyvizmo laimėjimus (Konstruktywiści („Konstruktyvistai“), „Żagary“, 1931, Nr. 5) ir raginęs utilitarizuoti poeziją garsiajame Bulion z gwoździ („Vinių sultinys“, „Żagary“, 1931, Nr. 5), atsisakė „nekritinio pasitikėjimo“ kelio. Ar tai, kad jis gerai prisiminė savo vaikystės Rusiją – bolševikų revoliucijos, patirtos Pavolgio Rževe, Rusiją, ar tai, kad palyginti anksti suprato, jog kelias, kuriuo pasuko su bendraamžiais, vedė į pavergtą protą ir net gerokai toliau? Ar gal tai, kad jis apskritai stengėsi giliai apmąstyti išgyventą patyrimą? Kad ir dėl šių priežasčių verta prisiminti žmones, kurie tais laikais jam suteikė galimybę lengviau pastebėti pavojų.

Stanisławas Catas-Mackiewiczius, be abejo, galėjo atverti spragą radikalaus jaunuolio sąmonėje. Populiaraus laikraščio vyriausiasis redaktorius, garsus publicistas, parlamentaras, o visų pirma skvarbus Rusijos stebėtojas ir žinovas, knygos apie Dostojevskį autorius, iš tiesų, nesugebėjo atitraukti „Żagary“ leidusių jaunuolių nuo revoliucinių idealų, bet apybraižų serija apie kelionę į Sovietų Sąjungą 1931 metais prikaustė jų dėmesį. Jose ne tik aprašė platų susidomėjimą žadinusias ekonomines arba prekybines problemas, bet ir skyrė daug dėmesio „sovietinių žmonių“ kultūrai bei kasdieniam gyvenimui. Tie tekstai, spausdinti laikraštyje „Słowo“, paskui buvo surinkti į knygą Myśl w obcęgach. Studia nad psychologią społeczeństwa Sowietów („Mintis replėse. Sovietų visuomenės psichologijos studija“), tarpukariu ji sulaukė net trijų leidimų. Kaip žinoma iš Miłoszo susirašinėjimo su Jarosławu Iwaszkiewicziumi, jaunasis poetas tapo uoliu jų skaitytoju (apie „gerus Cato straipsnius apie Sovietų Rusiją“ užsimenama 1931 metų gegužės 21 dienos laiške).

Antras tiesioginis sovietinės tikrovės liudytojas, su kuriuo Miłoszas susidūrė Vilniuje, buvo Franciszekas Olechnowiczius. Baltarusių rašytojo, aktoriaus ir visuomenės veikėjo paveikslą poetas prisiminė vėlyvoje apybraižoje antrašte Bezdomność prawdy. Spór o Herlinga-Grudzińskiego („Tiesos benamiškumas. Ginčas dėl Herlingo-Grudzińskio“), įėjusioje į knygą O podróżach w czasie („Apie keliones laike“). Miłoszas aprašė šiandien jau mažai kam žinomą situaciją: „1933 metais įvyko Lenkijos ir Sovietų Sąjungos apsikeitimas politiniais kaliniais. Iš lenkų kalėjimo buvo paleistas baltarusių Hromados veikėjas Bronisławas Taraszkiewiczius, o iš Solovkų lagerio mainais išleido baltarusių rašytoją Franciszeką Olechnowiczių. Olechnowiczius praeityje praleido septynerius metus katorgos lageryje, Lenino išrastoje institucijoje, turėjusioje išvešėti į milžinišką Gulago tinklą. Ten jis suvokė teroru paremtos santvarkos esmę. Klausėmės ir skaitėme jo mintis Vilniuje, slopindami nepadorų įtarimą, bylojantį apie lenkų, ko gero, ir vakarietišką mentalitetą, girdi, jeigu esama bausmės, turėjęs būti ir kažkoks nusižengimas. Lenkų spauda, žinoma, rašė apie Solovkus ir sovietinį terorą, ir kuo dešinesnė, tuo mieliau tatai darė, kas mažino pasitikėjimą tomis žiniomis tų, kurie nemėgo dešiniųjų, nors čia jie buvo visiškai teisūs.“ Miłoszas su kartėliu apibendrina: „Olechnowicziaus žinios pasirodė esančios nenaudingos ir šiandien niekas pasaulyje, o gal ir Baltarusijoje neprisimena jo pavardės“ (O podróżach w czasie, Kraków, 2010, p. 229–230).

Ko gero, Miłoszas turėjo daug progų tiesiogiai pažinti sukrečiančius Olechnowicziaus pasakojimus. Nes vos grįžęs į Vilnių Solovkų salų kalinys buvo herojus daugelio viešų diskusijų, be kitų, ir akademinio Valkatų klubo (1933 metų rugsėjo 28-ąją) ar 196-ojo literatūrinio trečiadienio (1933 metų spalio 4-ąją), kur jis plačiai pasakojo apie savo išgyvenimus. Laikraščio „Kurier Wileński“ reportaže galima perskaityti labai iškalbingus žodžius apie tų susitikimų atmosferą: „[Anot Olechnowicziaus žodžių] atsiskleidžia ta pati labai sena, laukinė, žiauri, niekuo nepermaldaujama Rusija. Despotijos ir teroro Rusija. Rusija – amžinas priešas laisvės, kaip individualios, taip ir ištisų tautų. Rusija – Prokrusto lova, ištempianti arba žalojanti sielas ir kūnus, formuojanti vienus ir kitus kaip baisinguose „akmeniniuose mirties bausmės maišuose“, taip ir Solovkų „Kremliaus“ mūruose. Ivanas Rūstusis ar Stalinas – nieko nepakito. Ta pati siaubinga belaisvių ir nelaisvės mokykla“ (iš J. Hernik-Spalińska, Wileńskie Środy Literackie (1927–1939), Warszawa, 1998, p. 199).

Dėl Cato ir Kazimierzo Okuliczo – „Kurier Wileński“ vyriausiojo redaktoriaus – palankumo savo prisiminimus Olechnowiczius ėmė publikuoti taip pat ir abiejų pagrindinių Vilniaus dienraščių puslapiuose, o 1935 metais išleido juos kaip knygą W szponach GPU („GPU naguose“), naujuose leidimuose vis išplečiama (antras leidimas antrašte Prawda o Sovietach („Teisybė apie Sovietus“), ji buvo išversta į septynias kalbas. Jos autorius nepretendavo į „gyvenimo dabartinėje Sovietų Sąjungoje“ žinovo vardą, nes, kaip jis pažymėjo, pažino ją tik per „kalėjimo prizmę“ („Włóczęga“, 1933, Nr. 11, p. 12), kartu su Catu-Mackiewicziumi sukūrė stiprų pagrindą pažiūrų apie sovietinę tikrovę formavimuisi. Bet buvo ir tokių, kurie, disponuodami tomis pačiomis žiniomis, padarė iš jų visiškai kitokias išvadas arba nedarė jų visai. Prie jų priklausė daug Miłoszo pažįstamų (be kitų, Jędrychowskis, Dembińskis ir Jerzy Putramentas). Kai nebeliko „Żagary“, jie ėmėsi kur kas aktyvesnės ir labiau konspiracinės komunistinės veiklos, leisdami, be kitų, dvisavaitinį „Poprostu“ ir „Karta“. Panašiai kaip keleriais metais vėlesnių Maskvos procesų atveju, jie galėjo aiškintis „Ocalenie“ autoriaus signalizuotu pasitikėjimo „antibolševikine propaganda“ stygiumi.

Prie ja užsiiminėjusių institucijų, be dešiniųjų laikraščių, jaunieji Vilniaus komunistai priskirdavo ir Rytų Europos mokslinių tyrimų institutą, vieno jų pavadintą „vienintele savo rūšies įstaiga, kurios paskirtis – „mokslinė“ antitarybinė žvalgyba“ (J. Putrament, Pół wieku. Młodość („Pusė amžiaus. Jaunystė“), Warszawa, 1983, p. 199). Tam vertinimui įtakos nepadarė net ir tai, kad šio centro bendradarbiu kurį laiką buvo ir grupės vadovas – Henrykas Dembińskis.

Tos 1930 metais atsiradusios nepriklausomos tyrimų įstaigos steigėjai ir dėstytojai buvo iškiliausi rusistai ir sovietologai, be kitų, Stanisławas Swianiewiczius – būsimasis W cieniu Katynia („Katynės šešėlyje“, 1976) autorius, Wiktoras Sukiennickis – Miłoszo dėstytojas, fundamentalių sovietologijos srities tyrimų autorius, ar Wacławas Lednickis – Puškino žinovas, būsimasis knygos Russia, Poland and the West (1954) autorius. Beje, jų dėka Vilnius tapo rimtu mokslo centru, sovietologijos srityje daugeliu metų aplenkusiu amerikiečių institucijas. Su šia įstaiga buvo susiję dar du asmenys, kurie tuomet padarė ypatingą įtaką Miłoszui.

Pirmoji iš jų buvo Nika Kłosowska. Daugelį metų poeto bičiulė, susirašinėjusi su juo metų metus, ji buvo absolventė prie instituto veikusios Politikos mokslų mokyklos, kur dalyvavo profesoriaus Wiktoro Sukiennickio sovietologijos seminare. 1935 metais ji gavo progą išvažiuoti į Maskvą atlikti keturių mėnesių diplomatinės praktikos Lenkijos ambasadoje, iš ten grįžo įgijusi neįkainojamų pastebėjimų ir patyrimų, kokiais negalėjo pasigirti beveik niekas iš jaunų vilniečių. Po daugelio metų surašė savo prisiminimus (be kitų, Co mi z tych lat zostało… („Kas man iš tų metų išliko…“), „Kultura“, 1978, Nr. 1–2; Fragmenty wspomnień („Prisiminimų fragmentai“), „Zeszyty Historyczne“, 1993, Nr. 103), bet nėra abejonių, kad ji dosniai dalijosi jais su artimiausiais bičiuliais, prie kurių priklausė Miłoszas.

Būnant Maskvoje pagrindinė Nikos, kuriai poetas skyrė jaudinantį pomirtinį prisiminimą, perspausdintą knygoje „Apie keliones laike“, užduotis buvo, be kita ko, gauti instituto bibliotekai Lenkijoje reikalingų sunkiai prieinamų sovietinių publikacijų; taip pat ji lankė paskaitas Sovietinės teisės institute ir nemažai laiko praleisdavo Lenino bibliotekoje, rašydama diplominį darbą. Greitai suvokė tapusi sovietinių slaptųjų tarnybų domėjimosi objektu. Be paliovos sekama, jautė, kad daug pokalbių su sovietiniais „kolegomis“ tapo įdavimų šaltiniu. Kad ištirptų minioje ir mažiau išsiskirtų, jai net teko įsitaisyti tipinę sovietinės merginos aprangą: „griozdiškus batus, medvilninį sijoną ir palaidinę kažkokiais keistais langeliais“. Kokia pavojinga buvo toji praktika, paaiškėjo keleriais metais vėliau, kai 1939-ųjų Kūčių dieną Kłosowską areštavo NKVD ir, apkaltinęs šnipinėjimu, ištrėmė į lagerį, iš ten ji išėjo po dvejų metų, kad paskui paliktų Sovietų Sąjungą kartu su Anderso armija.

Ne mažiau vertingas prisiminimas iš Maskvos buvo Boriso Pasternako eilėraščių tomelis Vtoroje roždenije („Antrasis gimimas“), kurį Nika įteikė Miłoszui sugrįžusi. Pasakoja pats apdovanotasis: „Tad štai 1935 metai. Gavau iš Nikos Pasternako tomą ir kai kurie eilėraščiai-baladės mane sužavėjo, ypač tas su priedainiu „Kak tolko v rannem detstve spiat“ [...]. Visada buvau jautrus rusiško eilėraščio garsui, o drauge nepasitikintis, nes jo jambinio ritmo įtaka, anot manęs, buvo žalinga lenkiško eilėraščio metrikai, todėl retai man pasitaikydavo versti eilėraščius iš rusų kalbos.

Pasternako eilėraščiuose nebuvo nieko politinio, jie apdainuodavo kasdienio gyvenimo smulkmenas, idiliškus kraštovaizdžius, koncertus, pasivaikščiojimus. Nesupratau antraštės. Man atrodė, kad ji reiškia tiesiog poeto grįžimą į kasdienybės grožį, bet iš tikrųjų ji atitiko tai, kas amerikiečių evangelikų kalba vadinama born again, tai yra atsivertimą. Šiuo atveju Pasternakas pareiškė atsivertęs į komunizmą, kurio valdomi žmonės gyvena saugiai ir laimingai [...].

Pasternakas visuotinio sekimo, kasdienių areštų ir besiplečiančio Gulago tinklo šalyje savo eilėraščiais tvirtino, kad visa yra kuo puikiausia, tai yra buvo suvedžiotojas, o būti suvedžiotoju poetui yra gėda, kai po daugelio metų skaitėme Nadeždos Mandelštam dienoraščiuose“ („Nika“, O podróżach w czasie, Kraków, 2010, p. 267–268).

Su eilėraščių rinkinio, apie kurį rašė taip pat ir apybraižoje Pogodne pejzaże („Giedri peizažai“) knygoje Życie na wyspach („Gyvenimas salose“), autoriumi Miłoszas jau netrukus susidūrė Paryžiuje surengtame Kultūros gynėjų kongrese. Korespondencijoje iš Prancūzijos sostinės, kur lankėsi su Nacionalinės kultūros fondo stipendija (Na zjeździe antyfaszystów („Antifašistų suvažiavime“), „Bunt Młodych“, 1935, Nr. 14–15), jaučiasi aiškus jaunojo „žagarininko“ santūrumas ir renginio organizatorių „kilnių“ siekių bei juos atspindinčių šūkių, ir paties Pasternako dalyvavimo renginyje atžvilgiu.

Ilgainiui Miłoszas nurodė žmogų, kuris išmokęs jį to budrumo: „Tada, 1934/1935 metais, gavau stipendiją išvykai į Paryžių ir 1935 metų pavasarį mačiau Pasternaką komunistų surengtame Kultūros gynėjų kongrese Mutualité salėje. Išleido jį ten, ko gero, dėl to jo „antrojo gimimo“. Manęs jis neįtikino gyvenimo už rytinės sienos žavesiu, nes juk mano bičiulis buvo sovietologas Franekas Ancewiczius“ (ten pat, p. 268).

Būtent lietuviui Pranui Ancevičiui, kaip gimtąja kalba skambėjo jo vardas ir pavardė, priklauso bene didžiausias nuopelnas, kad jaunasis Miłoszas suvokė, kokia apgaulinga buvo iš Rytų tvoskianti šviesa. Kaip ir Nika Kłosowska, profesoriaus Sukiennickio seminaro dalyvis, sovietologijos raidai fundamentalios studijos Stalinowska koncepcja państwa na tle ewolucji ustrojowej Związku Socjalistycznych Republik Sowieckich („Stalininė valstybės koncepcija Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos santvarkos raidos fone“, 1939) autorius ir, svarbiausia, antistalininis marksistas viename asmenyje, jis buvo Miłoszo kolega Stepono Batoro universiteto Teisės ir visuomenės mokslų fakultete, taip pat kaimynas bendrabutyje ant Boufalo kalvos. Ilgus pokalbius su Draugu, vykusius, ką Miłoszas pabrėžė laiške-esė Tomui Venclovai, formavimosi metais (Do Tomasa Venclovy („Tomui Venclovai“) knygoje Zaczynając od moich ulic („Pradedant nuo mano gatvių“), Kraków, 2006, p. 49), poetas daug kartų minėjo daugelyje tekstų, kuriuos skyrė bičiuliui, teikdamas tiems dialogams svarų vaidmenį jo pasaulėžiūros formavimosi procese. Jie atliko vaidmenį efektyvaus skiepo, kuris anksti ir ilgam suteikė atsparumo įkvėptam „Vinių sultinio“ autoriui prieš sovietinės propagandos kerus. Prisiminime po Ancevičiaus mirties poetas, be kita ko, rašė: „Draugas darė man didelę įtaką, kartais blogą, kartais gerą. Vyresnis už mane, jis atskleisdavo man įvairias politines vingrybes ir teikė tarptautinę perspektyvą tokios rūšies, kokia mano kolegoms iš „Żagary“ apskritai buvo nepasiekiama. Taigi už savo asmeninio takelio ypatumus, palyginti su jų takeliais, ir jam didžia dalimi privalau būti dėkingas“ (O Franciszku Ancewiczu („Apie Pranciškų Ancevičių“), „Kultura“, 1964, Nr. 7–8, p. 209).

Bet minimi kolegos iš „Żagary“ apie Ancevičių buvo kitos nuomonės. Jų požiūrį gal tiksliausiai išreiškė Putramentas, neva su nuoroda į Marianą Czuchnowskį teigęs, kad garbusis lietuvis buvo iš Varšuvos ir Krokuvos pasprukęs provokatorius ir „dvejeto“, tai yra lenkų karinės žvalgybos, agentas (Pół wieku. Młodość, p. 200, 201); su pagirtinu nuoseklumu tai paskui neigė ne tik Miłoszas, bet ir pats profesorius Sukiennickis – Draugo globėjas Vilniuje – ką Ancevičiaus biografijoje skrupulingai aprašė Zenowiuszas Ponarskis (Draugas. Szkice do biografii Franciszka Ancewicza, Toronto-Lublin, 2004).

Pokalbyje, kurį su Miłoszu 1997 metais vedė Stanisławas Bereśas (Ręka Opatrzności („Apvaizdos ranka“) knygoje Rozmowy polskie 1979–1998 („Lenkų pokalbiai 1979–1998“), Kraków, 2006, p. 687), poetas teigia, kad Draugas padaręs reikšmingą įtaką gal svarbiausio jo tarpukario laikotarpio nepoetinio teksto – List do obrońców kultury („Laiškas kultūros gynėjams“, „Poprostu“, 1936, Nr. 12) – atsiradimui. Išspausdintas jau atvirai komunistinę kryptį pasirinkusiame leidinyje, kurį, beje, leido Jędrychowskis, Dembińskis ir Putramentas, tekstas, turėjęs išreikšti paramą vieningo fronto idėjai, kaip savotiškas votum separatum sulaukė aitrios kolegų reakcijos ir buvo skaitomas kaip intelektualinio atskilimo nuo grupės aktas. Už jo parašymą Miłoszas galėjęs sumokėti labai didelę kainą; tai jis suvokė, kai 1940 metais į Vilnių vėl įžengė Raudonoji armija.

Aiškią to meto savo nuojautų išraišką poetas atspindi „Gimtojoje Europoje“. Tuose apmąstymuose jaučiasi jungtinė Ancevičiaus, Kłosowskos, Olechnowicziaus ir Cato-Mackiewicziaus įtaka: „Širdies gilumoje negalėjau nacionalsocializmą laikyti stipriu ir patvariu reiškiniu. Vilkas gal yra pavojingas žvėris ir jeigu jis ką užgrauš, bus nieko vertos paguodos, bet kartu su jo ilčių ir nagų įsivaizdavimu mumyse išlieka kitoks vaizdas: automatinių ginklų, tankų, lėktuvų, palyginti su kuriais vilkas yra bejėgis. Tos aukštesnės technikos atitikmuo man buvo marksizmas ir revoliucija. Nacionalsocializmas, kaip pernelyg grynas blogis, jau buvo priklausomas, bent teorijoje, nuo Lenino sumegzto gėrio ir blogio mazgo“ (Rodzinna Europa, Kraków, 2001, p. 214).

Jau ši paviršutiniška ir anaiptol ne giliausia Miłoszo susipažinimo Vilniuje su Rusija apžvalga aiškiai byloja apie giliai įsišaknijusį nepasitikėjimą, kurį poetas minėjo po daugelio metų. Tačiau jis smarkiai skyrėsi nuo nepasitikėjimo, kylančio iš nusistatymo. Nes jo esminis bruožas buvo tai, kad jis paremtas giliomis žiniomis, kurių sėmėsi kaip iš mokslinių ir moralinių autoritetų, taip ir iš turtingo savo gyvenimo bei daugelio artimųjų žmonių patyrimo. Intelektualinis Miłoszo atvirumas šios rūšies argumentams netrukus po to nulėmė sprendimą užmegzti „dialogą su Rusija“ ir jos nelabaisiais. Ši problematika visiškai įsigalėjo tuo laikotarpiu, kai poetas įsitvirtino Berklio universiteto katedroje 1960 metais. Kitas to nesiliaujančio dialogo su rusų kultūra siluetas, ko gero, bus parodytas kitame knygos Rosja. Widzenia transoceaniczne („Rusija. Transokeaniniai regėjimai“) tome, kuris iš kiek kitokios perspektyvos iliustruos galynėjimosi ir nepasitikėjimo griovimo procesą – griovimo, be kurio negalima išsiversti…

„Zeszyty Literackie“, 2011, Nr. 1 (113)

Vertė Kazys Uscila

______

* Czesław Miłosz, Rosja. Widzenia transoceaniczne. T. I. Dostojewski – nasz współczesny. Wybór B. Toruńczyk, M. Wójciak, oprac. B. Toruńczyk, wstęp C. Cavanagh. Warszawa: Zeszyty Literackie, 2010, s. 288.