Kodėl aš nežiūriu televizoriaus?

Solidus rusų žurnalas „Iskusstvo kino“ surengė apskritąjį stalą, prie kurio susėdo televizijos kompanijų atstovai, praktikai ir teoretikai. Siūlome pokalbio santrauką.

Televizija yra svarbiausias nacionalinės kultūros gamybos įrankis. Institutas, kuris sujungia vienoje teritorijoje gyvenančius žmones. Tai šalies ir ekonomikos valdymo, žmogiškojo kapitalo ir nacionalinio saugumo užtikrinimo slaptosios tarnybos. „Pasaulio vaizdai“ milijonams piliečių. Televizija įtakingesnė už Bažnyčią, jai prilygsta tik šeima ir mokykla.

Sunku įsivaizduoti ekonominę plėtrą be 1000 analitikų, sėdinčių bankuose ir universitetų katedrose. Taip pat ir tarptautinius santykius ar mūsų saugumą be rimčiausiai organizuoto užnugario. O štai apie nacionalinę televiziją net nuodugnių tyrimų nėra. Kažkodėl svarbiausias kokybės kriterijus čia yra reitingai.

Taip, kiekvienas rytas televizijos gamybos kabinetuose prasideda nuo skaičių. Turime pastarųjų šešerių metų statistiką Rusijoje: vidutinis suaugęs žmogus televizoriui skiria 4,7 val. per dieną. O jaunimas – tik 2,6 val. (jis gi prie interneto). Panašius duomenis pateikia ir JAV statistika. Rusijoje televizorių daugiausia žiūri 45 metų gyventojas, o kanalo „Kultura“ laidas – 54 metų žmogus. Televizoriaus maniakė yra 46 metų moteris, jos išsilavinimas vidurinis, ji nevažiuoja į užsienį, neina į kavines ir apskritai retai išeina iš namų, nes 80 procentų laiko praleidžia prie televizoriaus, likusią dienos dalį gamina maistą ir tvarko namus.

Perestroikos pradžioje inteligentai tiesiog gyveno prie televizoriaus, kiekvieną dieną aptardavo jame pamatytus įvykius. Dabar elitas nuolat sako, kad „nėra ką žiūrėti“, o jaunimas – kad nėra aktualumo, realios politikos, polėkio.

Humoro laida "Prožektorperishilton" (Pirmasis kanalas)

Viena opiausių mūsų problemų – kur dingo scenaristai? Jau išmokome filmuoti kaip Holivude. Yra puikių aktorių, dideli biudžetai. Nėra gero rašeivos. Gal dėl to, kad rusai nemoka kurti naratyvo? Dabar juk neturim bendrinės kalbos – ji liko Tarybų Sąjungoje. Aiški anekdoto krizė, kuri sufleruoja, kad dingsta kalbiniai mąstymo gabumai. Jaunimas mėgsta žiūrėti filmus su siaubingu vertimu – laužytos rusų ir anglų kalbos mišiniu.

Scenaristų stygių lemia ne maži honorarai, o mokyklos praradimas. Daugybė dabartinių rašančių scenaristų pateko į televiziją per tą nevykėlių LIK (komandinio žaidimo laidą „Linksmųjų ir išradingųjų klubas“ – red.). Jie yra tik šmaikščių istorijų atpasakojimo meistrai. Mokėsim didesnius honorarus, bet niekas nepasikeis. Ir ne tik todėl, kad dauguma raštingų vaikinų su žydiškom pavardėm nuėjo į verslą. Rašantys negali sugalvoti istorijų, nes kitaip žiūri į gyvenimą. Pasikeitė rašytojo pasaulėžiūra.

Dabartinė televizija skiriama archajiškai visuomenei, 8 val. išeinančiai į darbą ir 18 val. grįžtančiai. Televizorius visai ne mediumas, greičiau – orakulas. Atitraukia žmones nuo svarbių reikalų, nes turi nervus paralyžiuojantį poveikį. Rusijoje tai tokia rojaus atmaina, rojaus atolai: žmogelis atitirpsta, ima manyti, kad yra pajėgus viską išspręsti, kad viskas nuostabu ir nuo jo niekas nepriklauso. Yra tyrimų, kurie tvirtina, kad žiūrovas negali išjungti aparato. Išjungsi ir tuoj pat išsijungsi iš gyvenimo. Savižudybei nesiryžti. Taigi televizorius yra būtiniausias daiktas.

Užsienio televizijose pramoginės laidos tokios pačios, kartais net bjauresnės. Bet ten juk viskas transliuojama drauge su geromis, tikroviškomis žinių laidomis. Kiekvienas televizininkas pasakys: naujienos – elitinis reikalas, visa kita – cukrinė spurga. O kai iš mūsų atimamas naujienų segmentas ir lieka cukrus, atrodo, kad tau plauna smegenis. Vakaruose yra laidos, kuriose mirštantis žmogus pasakoja apie savo ligą, atsisveikina su artimaisiais… Tik tai daroma kita intonacija nei pas mus. O masinis žiūrovas visur tas pats – trokštantis aštrių reginių. Bandykime leisti geros kokybės kramtomąją gumą.

Televizinio eterio esmė rusams – perrėkti greta sėdintį. Grynai techninis uždavinys. Bet juk isterija išplitusi ir pačioje visuomenėje. Rusijoje 80 procentų gyventojų nekenčia savo darbdavių. Pažiūrėkite: šimtuose serialų verslininkai pristatomi kaip pabaisos, niekingi tipai. Produktas, kurį kuriame, daro sąmonei didžiulę įtaką. Keista, kuo televizinis produktas masiškesnis, tuo jo moralinės normos aiškesnės, tikslesnės.

Mums svarbūs reitingai ir žanrinės formos išsaugojimas. Nes jeigu nesilaikysime formato, neužkabinsime žiūrovo, reklamos davėjai siūlys pigesnę sutartį ar išvis atsisakys mūsų. Kas yra reklamos užsakovai – tai dar vienas svarbus klausimas. Trys ketvirtadaliai iš jų užsiima būtinųjų prekių gamyba.

Valstybei televizijoje svarbus tik verslas ir informacija. Propagandiniai resursai. Iš tiesų televizijos laidomis valdžia domisi atidžiai, kur kas labiau nei kitomis kultūros šakomis. Aptaria atskirus siužetus. Valdžiai įdomu ne auklėjamoji veikla, o politinė sklaida. Apgalvotą veiklą valstybė galėtų pradėti, pavyzdžiui, nuo to, kad skirtų pinigų reklamai apie pakantumą seksualinėms mažumoms – taip buvo padaryta JAV. Pastarųjų kelių dešimtmečių Amerikos žanriniame kine būtinai pamatysit gerą negrą – antrojo plano herojų. Kadaise buvo toks visuomeninis užsakymas ir pamažu atsirado nauji santykiai. O pas mus nėra gerų tadžikų maskvietiškuose serialuose.

JAV valstybė užsako serialus apie mokslą, mediciną, švietimą. Kaipmat padaugėja stojančiųjų į technologinius universitetus. „Daktaras Hausas“ padarė daugiau nei kokia galinga medicinos asociacija.

Humoras – taip pat puiki sinchronizacijos su visuomene forma.

Rusijos visuomenė vaikiška, infantili. Jai greit nusibosta tie patys žaislai. Atvežkite naujų! Mes nespėjam atvežti. Taigi reikia naujos žaislų gaminimo metodikos.

Arba auklėkime savus vaikus, kad jie būtų nors truputį protingesni už mus.