Rimanto Plungės tapyba
REMIGIJUS VENCKUS
Neseniai į rankas pakliuvo Rimanto Plungės kūrybos katalogas. Dar anksčiau jo kūryba buvo pristatyta Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje 101 Kaune, tačiau šis straipsnis nėra apie R. Plungės parodą. Tekste bandysiu apžvelgti menininko tapybos braižą, pristatomą jo kūrybos kataloge ir šiuo metu sudarinėjamame bei planuojamame išleisti albume. Tiek kataloge, tiek būsimame albume siekiama pristatyti pastarųjų penkiolikos metų autoriaus ieškojimus. Pagrindinį vaidmenį tapytojas suteikia spalvai, kurios sluoksniai ir priešpriešiniai žaismai dekonstruoja realybę, atveria tai, ką dažniausiai vadiname išgyvenimu. Kolorito ir koliažo santykis liudija aštrų menininko ir šiuolaikinės kultūros santykį: gvildenamos laiko, erdvės ir asmeninio tapatumo problemos. Tapyba atsiveria kaip aktyvus žmogiškąją, vidinę psichogeografiją žymintis ženklas. Čia bylojama apie akimirkas, iliuzijas, dehumanizuotą tikrovę ir netgi apie būties trapumą (apie tai kalba pats menininkas).
Rimantas Plungė. Meilė, kraujas ir mirtis. 1999 - 2000
R. Plungės kūrybai ir ypač tapybai būdingos ryškių spalvų kombinacijos, atviri potėpiai ir koliažo technikos teikiamos galimybės manipuliuoti erdvėlaikiu. Koliažas yra bene labiausiai postmodernistinis šiuolaikinio paveikslo kūrimo būdas. Ši technika leidžia atsisakyti tradicinių tapybos traktuočių ir paveiksliškos meno tradicijos eskalavimo. Sąmoningas koliažo naudojimas tiesiogiai koreliuoja ir su kūrinių pavadinimais; taip defragmentuojamas realusis pasaulis. Potėpiuose skęsta ir į paviršių išnyra realiosios, populiariosios kultūros nuotrupos (žurnalų užrašų fragmentai, fotoiliustracijų iškarpos, kelionės bilietai, pakuočių gabalėliai). Visos nuotrupos gali būti suvokiamos kaip nuorodos į tai, kas išnyra žmogaus atmintyje, kas netikėtai iškyla kaip jausmus paveikiantis artefaktas; kaip buvimas kokios nors įsimintinos būsenos ar apsilankymas egzotiškame žemės kampelyje („Mėnesiena“, 2006; „Paviršius I“, „Paviršius II“, 2011; „Porto I“, „Porto II“, 2011).
Atmintyje saugoma praeitis ir jos patyrimas yra ne ką mažiau aktualūs nei patirtis, kurią išgyvename įsivaizdavimo akimirką. Mokslininkai yra nustatę, kad žmogaus smegenys vienodai priima arba registruoja regimą, įsivaizduojamą ir susapnuotą vaizdą. Praeityje tarpstantys vaizdai arba vaizdiniai patyrimai yra tokie pat sapniški kaip ir tie, kuriuos susapnuojame pačiuose įsimintiniausiuose meilės sapnuose arba blogio siautulio košmaruose. Kūrybos dėka defragmentuota atmintis išardoma, išbarstoma ir iš naujo surenkama. Taurūs ir nostalgiški praeities išgyvenimai praranda savo vertę ir aktualizuojasi dabartyje. Galbūt dėl to verta atkreipti dėmesį į paveikslus, kurie neturi jokio pavadinimo. Galima manyti, kad suteikus pavadinimą atmintis tampa nejudria emocijas kutenančia tikrove. Pavadinimas užkonservuoja realybės patyrimą ir jį įspraudžia kaip negyvos sąmonės produktą mūsų realybėje. Šis produktas kaip klišė naikina glaudžius emocinius ir intuityvius ryšius su tuo, kas tapo istorija, ir tuo, kas dar šiandien egzistuoja kaip ikiistorinis būvis. Atminties užkonservavimas nėra įprastas mene; toks blefas būtų greitai žiūrovų demaskuotas ir sukeltų savotišką nusivylimą. Jei kas nors geistų regėti nutapytą jausmą, manau, R. Plungės kūryboje jį tikrai pamatytų. Pavyzdžiui, kūrinyje „Meilė, kraujas ir mirtis“ (1999–2000) labiausiai dėmesį patraukia spalvinių dėmių paskirstymas. Sveriantys, tamsūs paveikslo plotai dominuoja viršutinėje kūrinio dalyje, o skaidrūs, šviesūs ir aktyvūs – apatinėje. Nesvarumo siekį, meilės ir mirties, kaip priešingų kategorijų, sugretinimą ir tarpusavio sąveiką paryškina ne tik tamsių ir šviesių plotų žaismas, bet ir ikoniniai tapę Monos Lizos, Hitlerio ir kitų žymių realiai egzistavusių arba išgalvotų asmenų veidai. Regis, R. Plungė specialiai supindamas skirtingo žinomumo personalijas ne tik dezorientuoja žiūrovą, bet ir įtraukia į intelektualinį pokalbį arba kūrybinį rebusą, kuris virsta savotišku erdvėlaikiu, neturinčiu nei aiškios pradžios, nei pabaigos.
Dar dėl kūrinių, neturinčių pavadinimo. „Be pavadinimo“ gali būti suvokiama kaip kodas, konstatuojantis, kad koliažas niekada nėra baigtinis ir niekada negali būti baigtas. Koliažiniame paveiksle visada lieka galimybė perkonstruoti jau suformuotą erdvę ir laiką. O tai, kas nėra baigta, visada yra sunkiai įvardijama arba apibrėžiama. Tik iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad koliažas yra kažkuo panašus į greitojo maisto restoraną. Šį įspūdį formuoja specialiai į paviršių įpintos mūsų popkultūros liekanos, tačiau visada kyla pavojus, kad jos bus pertvarkytos, pertapytos. Nei autoriui, nei kūrinio stebėtojui (ar net vartotojui) niekada neaišku, kuo gali virsti pertapoma erdvė, kokį naują turinį ji gali atverti. Manau, koliažas yra nenuspėjamas gestas net pačiam autoriui. Tuo jis panašus į siurrealistų praktikuotą automatinio rašymo principą, plėtotą ne tik savąją tapatybę grindžiančiose teorijose, bet ir meninėje kūryboje. Kaip ir automatinio rašymo kūriniuose, R. Plungės kūryboje niekada nesibaigia erdvėlaikis ar perteikiama patirtis, akimirksniu įgaunanti grandininę reakciją.
