Marine life

GIEDRA RADVILAVIČIŪTĖ

Sėdėdamas lėktuve Bondas pažiūrėjo Kinijos užsienio saugumo pajėgų pareigūnei Wai Lin į akis, panašias į valteles, pripiltas juodo medaus, ir pasakė: „Tam tikra prasme mes esame susisieję…“ Gražioji kinė sėdėjo šalia prisirakinusi agentą prie riešo antrankiu. Tokios moterys panašios į stirnas, elnius. Pasaulį jos nebijo jaukintis lygumose ir kalnuose, po vandeniu ir danguje, miške ir miegamajame. Kai jie persekiojami nukniaukė motociklą, gražuolė klustelėjo: „Kuris vairuosim?“ Klausimas, vertas feminizmo (tiksliau, kvailosios jo pusės). Baisiu greičiu pora lėkė Saigono gatvėmis, aplenkdama vaisių stirtas ir taikius praeivius, kinė rinkdamasi patogesnę padėtį lipo per Bondą iš už nugaros, vyniojosi aplink jį čia paimdama, čia paleisdama vairą, liesdamasi prie jo tik prirakintu riešu, galiausiai atsisėdo agentui ant kelių seksualia raitelės poza veidu į jį, nugara – į rytojų, kuris niekada nemiršta, ir perspėjo: „Tik neprisigalvok, ko nereikia.“ Įrėmintas jos kovinių šlaunų Brosnanas liko šaltas kaip belgas, t. y. kaip airis… Ir kaip tik tada į mano mobilųjį atėjo SMS. Numeris nežinomas: ka wk?

Kinė išsisegė iš ausies auskarą, įkišo jį į antrankį ir išsilaisvino. (Bondas vėliau pasakys, kad jis visada žavėjosi kinų technologijomis.) Toliau muštynės su tikrais smūgių garsais. Ir dėl šito epizodo, ir dėl kitų aktorė M. Yeoh pavadinta ne Bondo mergina, bet mergina-Bondas. Nebūčiau drybsojusi savo lovoj ir naktį žiūrėjusi aštuoniolikto filmo apie agentą, aišku, į žinutę atsakinėjusi nebūčiau. Bet filmai, ypač nuotykių, mane įkvepia. Guliu lovoj su naktiniais, vilnonėm kojinėm, susivėlusi, o jaučiuosi skrendanti, jojanti, lanksti, atletiška, nenugalima, stipri, graži, tauri ir paslaptinga. Trileriai – vienintelis būdas priversti mano širdį plakti smarkiau, žodis kinas, ko gero, kilo nuo žodžio Pekinas: O tu ka?

Nepažįstamas numeris: as marina.

Aš: cvetajeva?

Nn: nesupratau.

Aš: tai gal megsti murakami?

Nn: nesupratau.

Aš: cia, kur esu, ciuriche, murakami valgo su cesnakais, kainuoja kelis frankus.

Nn: nemeluok, butum ne cia, nenueitu mano zinutes. Tu vyras ar moteris.

Aš: ieskau seksualines tapatybes.

Nn: pzd nch ozy.

Aš: nesupratau.

– Su kuo susirašinėji? – paklausė dukra iš kito kambario.

– Su Marina.

– Kas ta Marina?

– Manau, kokia šešiolikmetė.

Nn: nesupratai? Trink numeri gaidy.

Aš: ciuriche nutolau nuo lenku kalbos, gal moki angliskai?

Nn: O tu? Kaip bus povandeninis gyvenimas?

Aš: marine life.

Nn: saule?

Aš: sun.

Nn: traukinys?

Aš: train.

Nn: medis?

Aš: tree.

Nn: vėjas?

Aš: wind.

Nn: is kur viska zinai?

Aš: is protingu knygu ir zmoniu.

Nn: ka dabar wk?

Aš: ziuriu kina.

Nn: kada eisi gult?

Aš: ziuresiu kita kina, patikrinsiu banko saskaitas, tada.

Nn: vienas?

Aš: gal vienas, gal viena.

Nn: nesupratau.

Aš: skaityti moki? Rasiau, ieskau seksualines tapatybes.

Nn: koks tu lovoj?

Aš: su vilnonem kojinem.

Nn: klausiu, kaip myliesi.

Aš: kaip visi zmones.

Nn: ka su manimi darytai, jei buciau salia?

Aš: mokyciau anglu kalbos ir nechamisko elgesio.

Nn: ka reiskia mechanisko elgesio. Ar tu mane pabuciuotum?

Aš: su nepilnametem palaikau normalius santykius.

Nn: nu gerai, man penkiolika.

Aš: tevus turi?

Nn: turiu. Pervesk man i saskaita 20 Lt.

Nn: lita? Noriu su tavim susitikti.

Forget about Brosnan as Bond. Už kitą filmą apie agentą jis užsiprašė milijonų, sakė, išliejau tiek prakaito, kraujo ir ašarų, kad pigiau nevaidinsiu. Turbūt dėl to paėmė Craigą. O Craigo negaliu įsivaizduoti vaidinančio Bondą, nes jis mano atmintyje tebeobliuoja lentą. Obliuoja lentą ir tebesimyli su dvigubai vyresne moterimi filme „Motina“. Filmas turėjo būti įtaigus psichologiškai – postmenopauzinę moterį, nugyvenusią nuobodų šeimai pasiaukojamą gyvenimą, po vyro mirties įspūdingu kūnu ir paprasta medine filosofija atgaivina dukters mylimasis. Turėjo būti įtaigus psichologiškai, o tapo įtaigus ir perversiškai, mene tai trapi riba. Netikiu atgijusiu moterų libido tame amžiuje, kai bliūkšta raumenys, retėja kaulai, kai pamirštami atmintinai žinoti pyragų receptai ir kai jau galima apkabinti porą klasės draugų paminklų kapinėse. Nors… kai kurios moterys natūraliai nebesigaminantį estrogeną suvaidina taip pat idealiai kaip Anne Reid kine.

Oleg Kulik. Mergaitė pelkėje. 1997

…Ėmiau įsivaizduoti Mariną. Tėvas miega sekmadienio popietę girtas. Burna pravira, lūpų kampučiuose putos. Nenusiavęs nuo kojų batų „Puma“. Sportbačiai pirkti Švenčionėlių turgelyje (arba pavogti iš apsakymo „Dryžuoti“). Netoliese girdisi muzika – akordeonas, liūdesio vargonai. Kai tuo instrumentu groja ne didmeistris ir ne klasiką, tai jis sustiprina nyką, o vėliau dėl to sukelia pyktį. Marinos motina neverkia, jos nėra. Ji barsto smulkintas daržoves ant picų fabrike trys valandos kelio nuo Londono. O gal guli miestelio kapinėse po mediniu kryžium. Kai ją laidojo, tai Marina irgi neverkė, rūkė pasislėpusi tarp pušelių ir dėjo nuorūkas į nupjautą mineralinio butelį, stovintį tarp medžių, rodės, amžinai. Jei tokį butelį pamatyčiau pastatytą Šiuolaikinio meno centre ir šalia jo būtų užrašas – Cigaretės, surūkytos laidojant motiną – imčiau analizuoti kaip meno kūrinį. Grįždama prie bažnyčios šventoriuje mergaitė rado ritę su atsivyniojusiu geltonu siūlu ir jai pasirodė, kad jei aptiks to siūlo galą žolėje, ta kryptimi turėtų pasukti ir tada kas nors atsitiks, pavasarį.

Pavasarį paryčiais prie namo, kuriame aštuoni butai, morčiuojasi katės. Jų dubenėlis visada kaip privemtas, nes niekas jo neplauna, deda maistą ant maisto, žalią žuvį į pieną. Pro mergaitės langą matosi Budvyčio peizažas. Negražiai mane augino. Laukas, pieva, kelias, upė. Vaizdas suvirpa ir atgyja, kai į telefoną ateina žinutė. Žinučių atsitiktinai parinktomis skaitmenų samplaikomis ji išsiunčia kasdien keliolika. Pradžia visada vienoda: „Ka wk?“ Kartais kai kas užkimba. Kaip aš… Kai ji žiūri pro langą į kiemą, tai po jį vaikšto Bondas, Rudokas ir Jampolskis… Dar nepažįstamas vyras iš didelio miesto, bet ne iš Ciuricho, su vilnonėm kojinėm, ieškantis savo lytinės tapatybės, galintis pervesti 20 litų. Juodai lakuoti nagai, lako buteliukas pirktas turgaus kioske. Dėlės linija apvestos akys – makiažo specialistai tokį kontūrą vadina pandos akimis. Malenkaja Vera. „Ką su manimi darytai, jei būčiau šalia?“ Vieno veiksmažodžio tarminė forma išlikusi, o kito – ne, pasyvus savęs kaip naudoti skirto daikto suvokimas. Marinos vardas išgalvotas, bet kol kas susekti prototipo neįmanoma. Vakarinės lempos šviesoje matau, kaip ji prisėda ant mano lovos krašto, užsirūko. Susuka tūtele pirmą pasiektą nuo komodos popieriaus lapą. Pavyzdžiui, tą, ant kurio vakar išsispausdinau eilėraštį iš interneto: „Nedovolen stoju i tich, / Ja, sozdatel’ mirov moich, – / Gde iskusstvenny nebesa / I chrustalnaja spit rosa.“ Cigaretės pelenai tyloje vos vos krebždėdami byra ant ketureilio, likusio vidinėje lapo pusėje. Mergaitė paima iš lentynos kvepalus, purkšteli ne ant savęs, į orą, žvilgteri aukštyn, tarsi kvapas galėtų būti regimas. Dukra eina pro mus į virtuvę, išverda arbatos, grįžta, nusidrožia du pieštukus, paspiria Marinos sportbatį, bet jos pačios nemato. Marinos batai „Puma“ nuauti nuo tėvo. Įsivaizduoju, kiek kartų Marina žiūrėjo į jį miegantį ir dalykiškai įsivaizdavo nužudytą. Įsivaizduoju, kaip tas, kokį ji įsivaizduoja mane, išlanksto mergaitę mašinoje, motelyje prie stoties kaip piniginę. Jeigu jai „pavyks“ – Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje, Olandijoje. Normalaus žmogaus trijų septynių sekundžių malonumą ji sunaikina klausimais (ar tau taip patiko? o taip?) ir iš filmų nukopijuotomis aktų aimanomis.

Oralinis seksas prie stoties kainuoja nuo 30 litų, nelygu koks paros laikas, kokia situacija, klientas. Klientas visada teisus, bet prie stoties jis teisus ypatingai. Bent keletą kartų per mėnesį eidama pro stoties „McDonald’s“ girdžiu pokalbius. Mašina sustoja prie šaligatvio. Batai su penkiolikos cm kulnais ir tviskančiais kristaliukais ant aulo prieina, langas atsidaro. Klausimas: „Norėsit ko nors?“ –  „Norėsim.“ – „Oralinio?“ – „Jo.“ Deramasi greit, instinktus, kaip ir visa kita, veikia akimirkos tironija. Aplink skraido tolimuose kraštuose išsiveržusių ugnikalnių kietosios dalelės, pirmosios žiedadulkės ir varnos, iškarpytos iš Vaiko teisių konvencijos.

Kai kurias merginas (mergaites ir moteris) pažįstu iš veido. Jos manęs ne, nes į nekonkurencingas praeives nekreipia jokio dėmesio, jų žvilgsniai būna stikliniai, bet tiksliniai. V. Aksionovas rašė apie vieną moterį: „Kad vėl patvirtintų savo tapatybę, ji susirasdavo taikinį – naują penį.“ Prie autobusų ir geležinkelio stočių kai kurie nauji peniai yra senų policininkų, kitaip subyrėtų sistema. Viena čigonė, iš pažiūros jai buvo irgi gal penkiolika, Sodų gatvėje, kurioje sodų nėra, užaugo į bedantę tetą. Pirmą kartą, prieš dešimt metų, ją pamačiau išleidžiamą iš nenušiurusios „Audi“. Mergaitė pakišo abi rankas po sijono juosmeniu iš viršaus ir pasitaisė kelnaites. Stovėjo prie sankryžos. Prie sankryžos ji tada stovėjo ir plačiąja prasme, pasaulis buvo atviras – sun, train, tree, wind… Rankinė kabojo prieky ant kaklo. Norėjau sakyti – kaip pavalkai, bet ir taip mūsų proza prikaišiota anachronistinių agrarinių palyginimų. Plaukai neblizgūs, šiurkštūs, matiniai. (Ant juodo kaip čigonių plaukai fotopopieriaus Stasys Eidrigevičius armijoje ėmė piešti pirmuosius plakatus.) Ko gero, dabar ta čigonė jau turi vaikų… Kai kurios moterys sako: „Pagimdžiau jam sūnų.“ Arba dukterį. Priklausomybės formos turi senas, iki dabar tebepuoselėjamas tradicijas: „Ten tapo Egėjo žmona ir pagimdė jam sūnų Medą“ (graikų mitai). „Rusijos oligarcho R. Abramovičiaus draugė pagimdė jam sūnų“ („Lietuvos rytas“). „L. Kleiza parodė savo merginą“ (lrytas.lt). Marina: „Ką su manimi darytai, jei būčiau šalia?..“

Per tą laiką, kol galvojau apie gyvenimo sankryžas, atėjo 32 žinutės. Beveik visos su vienu žodžiu: „Atrasyk.“ Paskutinė: „Lb prasau atrasyk, noriu su tavim susitikti.“ Atrašiau: „marina, siunciu tau paskutine zinute. 1. kuo daugiau skaityk, Murakami taip pat. 2. ismok anglu kalba. 3. isvaziuok, kur nori, ir kiekvienam siulanciam 20 Lt atsakyk lenkiskai pzd nch ozy. 4. visa tai daryk, nekreipdama demesio i tai, ka daro kiti.“ Nusiunčiau ir tą pačią akimirką pajutau, kaip suvirpėjo suodinas želatininis Budvyčio peizažas už lango, į kurį žiūrėjo Malenkaja Vera. Filmas „Malenkaja Vera“ irgi baigiasi peizažu su fabrikų kaminais, bet dabar jį pavadinčiau ne sovietiniu akligatviu, bet nuobodulio uždanga.

Daug kartų esu mąsčiusi apie visai kitokį ir savo gyvenimo scenarijų. Apie įvairius scenarijus. Pavasariais jie išsišakodavo į visas puses, dingdavo minčių žolėje kaip išsivynioję siūlai, ir atrodė, kad kiekviena gija veda į greitkelį, nešantį į sprogstančius nuo kvapų, spalvų ir įvykių miestus. Galėjau nuskęsti atšilus orams, taip, kaip man buvo pranašavusi burtininkė paauglystėje. Nebūčiau turėjusi telefono. Negaučiau SMS, net šitų sakinių nebūtų buvę… Važiavome su drauge už 8 rublius „nusipirkti ateities“ už miesto. Priėjom prie medinio namo, kampuose rąstai buvo sunerti kaip operos primadonos pirštai. Gandas apie pranašavimų tikslumą keliavo iš turgaus į mokyklą, iš mokyklos į kiemą, iš kiemo į dienoraščius, iš jų – į sapnus. Prie durų mus pasitiko jaunas vyras su ramentais ir, kaip man tada pasirodė, vedė daugybe kambarėlių. Iš išorės namas atrodė bakūžė, o viduje ėmė gaubtis, plėstis, dubti, dauginti savo erdves kaip kompiuteriniame žaidime virsdamas labirintu, iš kurio kelias atgal dingo po dviejų posūkių. Ties kiekviena stakta reikėjo žemai pasilenkti. Į antrą kambarį žengėme per katę, nejudančią iš vietos it slenkstis. Narveliuose čiulbėjo paukščiai, kanarėlės vien. Tuščių dulkėtų vazų ore mirko dirbtinių jurginų ir pilnavidurių raudonų anonimių kotai, povų plunksnos. Kvepėjo pelijančia medžiaga, actu, tarsi už sienos būtų apsiveršiavusi karvė. Vištos lesė ant grindų tarp kilimėlių, nunertų vąšeliu iš skudurėlių, pabertas kruopas, gal dėjo čia ir kiaušinius, rudu brudu išmargintus pasaulio kontūrais. Ir kai galiniame kambaryje pamatėme sudžiūvusią užsimerkusią senutę, atsisėdome šalia jau visiškai išsekusios. Ragana paėmė ant nešvarios antklodės išvyniotą ledinuką, kaip stiklo gabalą įčiulpė jį į burną priglaudusi prie lūpų gelsva ranka, panašia į vištos koją. Mano kėdė stovėjo ant dangčio grindyse, jį patraukus už metalinio žiedo, tikriausiai būtų atsivėręs rūsys, dar viena klaidinančio namo dimensija, dar vienas scenarijus, be tų keturių punktų, kuriuos išgirdau tariamus jaunu, tarsi mūsų bendraamžės, melodingu balsu: „Atšilus orams saugokis vandens, skęsi. Sulaukus 24-erių turėsi sūnų. Užsidirbsi pinigų skaičiuodama pinigus. Trauksi atsitiktinius žmones, jie patys tave susiras norėdami patarimo, turėsi galios keisti jų likimus.“ Neišsipildė… Turiu dukterį. Skaičiuoti nemoku. Nė karto neskendau. Patarimų niekas neprašo, atvirkščiai, pasako, kad nesu tas žmogus, kuris labiausiai gelbsti gyvenime. Ir jau tikrai esu ne tas žmogus, kuris gelbsti mano pačios gyvenimą.

Kai man buvo 24-eri, tai pažįstamos mokytojos brolis su vyru važiavo už miesto į kolūkį atsivežti rūkytų sūrių jos trisdešimtmečiui ir lediniame kelyje susidūrė su sunkvežimiu. Abu žuvo iškart. Sūriai pravertė vakarienei po laidotuvių. Vaišių galėjau važiuoti ir aš, vietoj tos mokytojos brolio, bet tą dieną ėjau pas gydytoją. Jei būčiau apsisprendusi negrįžti iš Amerikos, kur kadaise gyvenau, ne tik mano, keleto žmonių likimas būtų susiklostęs kitaip. Tikriausiai kiek kitokios būtų mano pažiūros. Galbūt būčiau mosavusi JAV vėliava Čikagos skvere, nes sunaikino bin Ladeną. Kai kam atrodo, kad sušaudė pavojingiausią pasaulio priešą, kai kam – kad pledą prie televizoriaus. Šiuo atveju sutinku su Vatikanu, nors su dogmatiškais krikščionimis dažniausiai ginčijuosi: „Jokia mirtis negali būti džiaugsmo pretekstas.“ Jei gyvenčiau Briuselyje, kovočiau prieš smurtą prieš moteris. O dabar, kai gyvenu Lietuvoje, man keista, kad smurtą imta skirstyti pagal rūšis ir kai kurios jo rūšys privilegijuojamos valstybiniu lygiu, net pinigais. Moteris, prieš kurią smurtaujama, jei ji sveiko proto, gali pabėgti, pasislėpti, įrodinėti užpuolusio ją kaltę teisme ir net laimėti. O neįgalieji, senukai, kuriuos vasarą randa savaitgaliais atokiose sodybose užmuštus net po kelis, negali pasipriešinti niekaip. Kai kurie vaikai negali liudyti prieš smurtautojus, nes dar nemoka kalbėti. Jei nebūčiau gyvenusi Lietuvoje daugelį metų, tai nebūčiau, pagal kai kurių žmogaus teisių gynėjų apibrėžimus, homofobė. Lengviausiai turbūt tokia galėjau tapti čia. Keleto autorių, ginančių homoseksualų teisę savo seksualinę orientaciją skleisti viešai, straipsnius nekvestionuodama vertinčiau, kaip ir privalo vertinti šiuolaikinė išsilavinusi europietė. O dabar – man kyla klausimų. Kodėl juose konkretūs bukagalviai painiojami su heteroseksualumu, pervadinant jį heteronorma ir taip kuriant neapčiuopiamą ir todėl nesunaikinamą priešą. Kai priešu tampa „bendras nepakantumas“, tai visuomenę ugdyti yra bergždžia, bet daryti tai galima amžinai. Jei nebūčiau gyvenusi čia daug metų, tai nebijočiau, kaip siūlė viena Seimo narė, eksperimentuoti su savo seksualumu. O dabar, visai kaip mano močiutė ir motina, eksperimentuoju su uogienėm. Pavyzdžiui, jei į litrą braškių įpjaustau tris kivius, tai džemas nesustingsta. Ir pernai bandžiau, ir šiemet, pliurza. Jei būčiau gyvenusi normalioje vakarietiškoje šalyje, tai nesistebėčiau šiuolaikinio padorumo normomis, o dabar… keista, kad žmogus, išėjęs į sceną, praneša šimtams žiūrovų, kokia – man visiškai nesvarbu – yra jo seksualinė orientacija, bet paklaustas, kokia jo alga, įsižeidžia, nes mano, kad tai netaktiškas kišimasis į jo asmeninį gyvenimą. Nesuprantu, kodėl žmogaus teisių gynėjai aistringai kovoja už vienalytes santuokas ir (taip pat aistringai) už nesusituokusių partnerių įteisinimą kaip šeimos… Moterų išvežimas į užsienį teikti seksualines paslaugas smerkiamas, o kita prekyba žmonėmis – surogatinės motinos – yra modernios medicinos paslauga. Kai Nicole Kidman ir mano vienas mėgstamiausių dainininkų Eltonas Johnas su savo šeimomis nusipirko surogatines motinas ir jų kūdikius, tai vienas BBC internetinis komentatorius parašė, kad tokios sudėtingos nesąmonės turi vienąkart baigtis, žmonės turi turėti teisę kūdikius įsigyti online.

…O kažin kaip būtų buvę, jei, kaip kadaise norėjau, būčiau studijavusi mediciną?.. Jauna norėjau daryti žmonėms gera greitai ir tiesiogiai, per kraujospūdžio matavimo aparato, lašelinės ar švirkšto atstumą. O dabar žmonių dažniausiai nenoriu matyti iš viso. Jei būčiau tapusi sesele, tai tikriausiai ir kinas neveiktų manęs taip magiškai. Po kelių pirmųjų filmo minučių televizorių arba išjungiu, arba kaip muselė įskrendu į saldų sutirštinto tikrumo pasaulį, pamiršdama, deja, man dažnai jau nesuvokiamą aplink. Šitas persikėlimo mechanizmas padarytas apčiuopiamas Turino kino muziejuje. Kino ekranas ten sukarpytas vertikaliai, kaip žaliuzės, ir norėdama atsidurti amą atimančioje senos sinagogos erdvėje, kurioje pasakojama kino istorija, turi įeiti į ekraną fiziškai, rankomis praskėsdama jo žaliuzes. Jei būčiau mokiusis medicinos, tai, ko gero, neičiau taip dažnai ir į tapybos parodas. Man būtų nerūpėjusios tirštu aliejumi tapytos violetinės vynuogės, pavojingų žvėrių ir paukščių iškamšos, išmatos, daugiaprasmiai alijošiai, tvankūs lelijų tuneliai, prieštaringi secesiniai irisai, bambukų sąnariai, teroristiniai saulėlydžiai ir tik paveiksluose kompetentingas dangus. Net suvokusi nebūčiau, kad galima įžengti į neegzistuojančias faktūras, kvapus, formas ir šviesą, bet dukra sako: „Geriausi paveikslai tie, mama, kuriuose yra žmonių…“

Geriausi paveikslai yra tie, kuriuose yra žmonių… Gerai, susitiksiu su Marina. Nuo jaunystės jaučiu kaltę, kad tarp realių žmonių ir manęs yra tarpas, kuris išnyksta bendraujant su žmonėmis paveiksluose, kine, knygose ir net laikraščiuose. Tai dėl to, kad esu egoistė. Bijau pareigų, primesto gyvenimo ritmo, kito charakterio diktatūros, alsavimo, megztinio ir odos. Tik grožinis pasaulis man atrodo rožinis. Jei žiūriu filmą ar skaitau knygą, tai apkurstu, nebegirdžiu pagalbos, slaugos, užuojautos ir gailesčio stokojančių. O jei atsiduodu jiems – tai jaučiu, kaip kadras po kadro gęsta man skirtas šioje žemėje įdomumas. Net kai bandau papasakoti įvykusį faktą, sakinį pradedu žmoniškai („…priėjom prie medinio namo…“), o baigiu jį kitaip („…kampuose rąstai buvo sunerti kaip operos primadonos pirštai“). Blaškausi tarp tų dviejų pasaulių kaip šūdas po eketę, t. y. kaip candle in the wind. Marinai parašiau: „Ateinanti sestadieni. Vilniaus stoties McDonaldas. 10 ryto.“ Ji atsakė kone tą pačią sekundę: „Busiu.“

Nežinau, ką aš tai paauglei sakysiu. Gal nunešiu dukros perskaitytas Murakami knygas. Gal ir 20 litų. Reikėtų išsiaiškint, ką veikia jos tėvas. Ar tikrai ji jį turi, kaip sakė. Rašė, kad turi abu. Kur gyvena. Iš ko? Tiek, po velnių, žmonių tais vaikigaliais rūpinasi. Ir pedagogai, ir vaiko teisių inspektoriai. Skaičiau, kad dėl žmogaus teisių ir kitų dalykų viena ES komisarė mus stebi asmeniškai. Ačiū Dievui… Bet ką man tai primena? Kai 1982 metais dirbau aštuonmetėje kaimo mokykloje mokytoja, tai mus stebėjo du švietimo skyriaus inspektoriai. Kad vaikai būtų deramai ugdomi, kad būtų verti pažangios visuomenės piliečio vardo. Iki dabar sapnuoju vieną sapną – per pievą ateina manęs tikrinti samanų spalvos krimplino kostiumėliu vilkinti moteris, nes nepateikiau trimestro pionierių sueigų plano. Dabar yra kitaip, einame koja kojon su Europa, stengdamiesi padėti asocialioms šeimoms, kovodami prieš smurtą, dalyvaujame konferencijose. Aukščiausio lygio konferencijos rengiamos sostinėse, keturių ir penkių žvaigždučių viešbučiuose prie jūros, prie tolimiausių jūrų, net Indonezijoje. Atstovai iš Lietuvos paprastai sakydami kalbą jaudinasi, nors jau dalyvauja nebe pirmą kartą ir yra išmokę atmintinai tokių pasirodymų taisykles. Kalba neturi būti per ilga. Kalbant reikia nepamiršti pakelti akių į auditoriją. Du tris trumpus sakinius turėtų permušti ilgesnis. Kontrastai išryškina problemos svarbą. Problemos turėtų būti atskirtos nuo sprendimų. Kalbėti reikia pirmuoju asmeniu, nes tai rodo, kad kalbantysis prisiima atsakomybę už pasakytus teiginius.

…Kai sninga, mėgstu gerti kavą stikliniuose pastatuose. Dėl to žiemą grįždama pro stotį iš miesto užeinu į „McDonald’s“. Tą patį, kuriame sutariau susitikti su Marina. Prieš Kalėdas ten užėjau prisėsti, nors namai jau buvo ranka pasiekiami… atvirkščiai nei rusai – jie prisėda leisdamiesi į ilgą kelionę iš namų. Prie kito staliuko vyras spaudinėjo telefoną, nepasiėmęs nei gerti, nei valgyti. Po pusvalandžio atėjo dar du ir jie ėmė tartis dėl statybinių medžiagų pristatymo į namus senamiesčio buto remontui. Tik pokalbio pabaigoje supratau, kad plytelės voniai ir virtuvei, vienų užprašyta devynių kvadratinių metrų, kitų – dvylikos, buvo vaikai. Devynmetis ir dvylikametė. Jie susitarė dėl laiko (trukmės), tarpininkas Kalėdų Senelio veidu išsitraukė penkiasdešimt litų ir paliko tiem dviem: „Pasiimkit čia ko nors užkąsti. Gal „Happy meal“? Prideda žaisliukų…“

Šeštadienį ėjau į „McDonald’s“ žinodama, kad Marina laukia vyro ir manęs nepažins. Suėmė juokas ir dėl to, kad kaip tik tą rytą keitė prie stoties reklaminius skydus: „Sometimes victory is a phone number.“ Reklamavo „Puma“ batus. Marinos tėvas „Puma“ perskaito kaip „Rita“? Iš tikrųjų tai merginai, nežinia, koks jos tikrasis vardas, buvau tarsi man prieš keliasdešimt metų ateitį aiškinanti senutė, kurios scenarijai ne taip jau ir neišsipildė: „Trauksi atsitiktinius žmones, jie patys tave susiras, turėsi galios keisti jų likimus…“ O Marina man – pagaliau tikras, ne virtualus, nors ir povandeninis gyvenimas. Marine life… („Atšilus saugokis vandens, skęsi.“) Maišiuke nešiau keturias dukros perskaitytas Murakami knygas, po „Mylimoji Sputnik“ viršeliu – dvidešimt litų. Neatsisukdama į salę nusipirkau kavos. Dairytis ėmiau statydama plastiko puodelį ant stalo. Kampe į geležinkelio pusę valgė keliolika vaikų su mokytoja, matėsi, kad atvažiavę, ne iš Vilniaus. Atsisėdau į juos nugara. Mokiniai klegėjo kaip rytojus, kuris niekada nemiršta. Kvepėjo sportbačių guma ir aliejumi. Dvi merginos sėdėjo į kairę nuo manęs, veidai – šešėlyje, šnabždėjosi užsikniaubusios alkūnėm ant padėklų. Beliko apžvelgti kitą pusę. Telefoną tyčia buvau palikusi namie – Mariną norėjau atspėti. Norėjau, kad mergaitė nebūtų juodai lakuotais nagais. Salėje bulvytes ir mėsainius iš popieriaus panašių valgė penkios. Ji dar galėjo dažytis tualete. Stumdama laiką žvilgterėjau pro langą… Viena po kitos be perstojo važiavo mašinos, iš jų išlįsdavo ranka paimti bulvių, kavos, pyragėlio ar paduoti pinigus. Kita ranka, irgi be žmogaus, iškišdavo maišelius pro langą. Plieskė alkana pavasario saulė, nors rasa nuskustoje kaip žalias milžino smakras žolėje dar tebesnaudė, turbūt todėl, kad kartkartėm lyg pagal komandą užslinkdavo debesys. „Nedovolen stoju i tich, / Ja, sozdatel’ mirov moich, – / Gde iskusstvenny nebesa / I chrustalnaja spit rosa.“

…Kai ją atpažinsiu, iš karto paimu kavą, stoju ir einu. Ji, aišku, nustebs, gal pasakys – čia užimta, nežinos juk, kad tą vietą saugo man. Kalbėsiu prisiimdama atsakomybę už savo teiginius. Trumpus sakinius permušiu vienu kitu sudėtingesniu. Kontrastais išryškinsiu problemos svarbą. Marinos akys bus, ko gero, be pandos makiažo. Tiesiog gražios, įkypos akys, lyg valtelės, pripiltos juodo medaus. Tokios mergiotės – kaip stirnos, elniai. Pasaulį jos nebijo jaukintis po vandeniu ir danguje, miške ir miegamajame. Ranka tvirtai (lyg antrankiu) sugniaušiu jos riešą, pažiūrėsiu į akis ir pasakysiu: „Marina, tam tikra prasme mes esame susisiejusios…“