Marozai ir susigūžėliai
TOMAS MARCINKEVIČIUS
Andrius Užkalnis. Prijaukintoji Anglija. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. 232 p.
Jūs turite teisę emigruoti, neprivalote dėl to jaustis kalti, ką nors išduodantys, bėgantys ar paliekantys – taip mums sako Andrius Užkalnis. Andrius Užkalnis yra tikras žurnalistas, perfrazuojant Michaelą Herrą, nedarantis žurnalistikai daugiau garbės, nei ji nusipelno. Pseudorašytojas, pseudokeliautojas ir pseudointelektualas, grynasis anarchokapitalistas – „kiekvienas vilkas už save“. Andrius Užkalnis – labai drovus Herostratas, kuriam trūksta drąsos padeginėti šventyklas: davatkoms papiktinti užtenka katedroje bazilikoje prisidegti cigaretę.
„Aš tave myliu, bet…“ „Aš ne prieš homoseksualus, bet…“ „Aš ne islamofobas, bet…“ Jūs turite teisę emigruoti į Angliją, visiems Lietuvos piliečiams rašoma knygoje „Prijaukintoji Anglija“, bet… Bet jei jau emigravote, jokiu būdu, nieku gyvu nepamirškite, kad esate ne savo šalyje. Ne, Užkalnis visiškai tuo nenori pasakyti, kad esate žemesnės padermės, bet… Bet tiesiog jūsų būdai ir keliai dar nelabai žmoniški, jūs dar grubūs, dar nesuprantate angliško humoro ir techninės apžiūros svarbos, jūs dar labai nespecializuoti ir manotės galintys „dirbti bet ką“. Ne, ta šalis nėra kuo nors geresnė nei ši, ten imperijos likučiams apverkti švaistomi milijardai, ten gyvuoja chav kultūra, dėl aristokratiškų frustracijų mėgaujamasi beviltiškomis vulgarybėmis, negalima kalbėti apie rasių maišymąsi ir islamo plitimą (o Dieve!), visi tingūs ir neaiškiai padlaižiauja, bet… Bet gūžkitės, gūžkitės, nedrįskite net pagalvoti: „O mūsuose kitaip…“, nedrįskite stumtelti petimi, neišsišokite ir jau tikrai neperimkite blogosios anglų patirties. Labiausiai reikia saugotis to punkto apie tingumą ir nenorą dirbti nematomam viršininkui: juk esame vertinami būtent dėl to, kad esame be priežasties atsakingi!
Skaityti Andrių Užkalnį – lengva ir ganėtinai įdomu. Tikriausiai taip pat kaip ir Davido Beckhamo autobiografiją. Taip, gerbiamieji, bestselerių kultūra – jau Lietuvoje, ir pats Užkalnis tarsi Jeremy Clarcksonas pasiūlytų snukin kiekvienam, išdrįsusiam nepavadinti jo „rašytoju“. Taip, „iš Vakarų“ šis „rašytojas“ parsivežė nemažai naujosios sėkmės formulių: ši knyga yra ne tiek kūrybos, kiek dizaino gaminys, atrodo, kad net juokeliai kartojasi tuo pačiu ritmu kaip ir įterptinės nuotraukos, skaitytojui sąmoningai kuriamas toks ritmas, kuris nuolat laikytų jį įtrauktą, tai – banguojanti fakto ir juokelio, kultūrinės nuorodos ir įžvalgėlės jūra, vaikiškame baseine siaučianti audra, „Olialia“ seksualumas. Tai – vos laipteliu aukščiau nei mergaitiški skiedalai, kai aprašomos suknelės petnešėlės ir „atskleidžiami veikėjų portretai“.
Kalbant apie laiptelius – šios knygos autorius yra intelektualus marozas. Pasilypėjęs ant pirmojo mąstymo kategorijų laiptelio („Saulė šviečia. Noriu alaus. Mašina gerai traukia, mažai ryja benzo. Mentai – blogai. Papai – gerai“), jis žvilgčioja per „aš mačiau“, „aš skaičiau“, o labiausiai – „man sakė“ tvoros viršų, sugeba, pasitelkdamas paprastą nutylėjimo humorą ir kultūrines nuorodas, mus palinksminti, pateikti šmaikščių įžvalgų apie tarp kaimo ir miesto kultūros pasiklydusias ir todėl piktas poliklinikų lankytojas, teisingai pradėti ir užbaigti. Šio intelektualaus marozo pasaulis yra labai paprastas, nes labai logiškas, jame ryškus status quo, kuris negali (!) keistis vien dėl mūsų norų, todėl esame priversti su juo kolaboruoti. Viešbučiuose gyvena ir gerą vyną geria tie, kurie gali tai sau leisti, BBC žurnalistėms derėtų išsipinti iš plaukų hipiškas sruogeles, derėtų aplankyti štai šį barą, štai šį muziejų… Nepyk, Andriau, bet neketiname vakarietiškai gūžtis, suteikdami tau rašytojo vardą: lietuvių kalboje yra atskirtis tarp amatininko ir menininko, o pastarasis pasižymi ne tik logika, bet ir siurrealia pajauta, ne tik humoru, bet ir interpretacija, ne tik kultūrinėmis nuorodomis, bet ir šiek tiek nepriklausomu mąstymu, jo mintį ir raišką menkiau riboja visuomenės nuomonės cenzūra…
Blogiausia, kad „Prijaukintoji Anglija“ nėra bloga knyga. Ją lengva ir smagu skaityti, ji nesukels varginančio, destruktyvaus minčių gaisro, nuteiks maloniai ir privers nusišypsoti, pamiršti naivų paauglišką nihilizmą. Pamirškime viską, lengvai atsiduskime, pakelkime taurę brendžio ir tarkime: „Ech, taip jau yra“, „Gyvename tik kartą“, „Kas bloga, teišnyks“ ar bet kurią kitą visiškai nieko nereiškiančią frazę. Matyt, kažkur pražiūrėjome ironiją Kurto Vonneguto frazėje „Nieko nepadarysi“, per tiesiai ją supratome – ir toliau leidžiame tokiems libertarams kaip Užkalnis kurti naujas lengvų pasiskaitymų, profesionalaus turizmo, marozų ir susigūžėlių tradicijas. Blogiausia, kad naujieji marozai ir naujieji susigūžėliai, skaitytojai ir turistai – Lietuvoje ar Anglijoje, Serbijoje ar Argentinoje – nėra blogi žmonės, veikiau atvirkščiai.
Komentarai / 5
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Nesuprantu, ko čia taip putojasi recenzijos autorius, panašu, kad pats perėmė Užkalnio poziciją provokuoti, tik šiuo atveju iš mistinio “elitinio literato” dramblio kaulo bokšto. Daugmaž: neatiduosime tau rašytojo mantijos tu kapitalisto išpera, tu dar čia mus erzinsi įsikandęs cigarą, mes nepripažįstame bestselerių (nors juos ir skaitome), mes esame tyri kaip Prusto ašara.
Na taip, Užkalnis mėgsta provokuoti, pūstis ir pašiepti lietuvišką būdą, bet nereikia to priimti kažkaip liguistai ar asmeniškai. Jis yra labai reikalingas mūsų suvargusiai, be saviironijos, dažnai vieną tiesą valkiojančiai visuomenei.
Pozicijos specialiai provokuoti neperėmiau :) Tiesiog bandau rašyti taip, kaip matau. Herostratu būti norėčiau tik tada, jei šventyklą deginčiau nuoširdžiai, ne dėl pastebėjimo.
Bestseleris bestseleriui nelygu. Yra geros knygos, kurios patampa bestseleriais – Džoisas, Keruakas, Milleris. Piktinuosi ne knygos buvimu populiaria, o knygos rašymu vien populiarumo tikslais, t.y., gražia forma visiškai banaliu turiniu, propaguojama kaip “normalus dalykas”. Nesu Prusto ašara, tiesiog manau, kad lietuvių kalboje esančią atskirtį tarp “rašytojo” ir “rašeivos” ar, pagarbesniu tonu, “autoriaus”, reiktų išlaikyti. Jokios mantijos čia nėra, tiesiog knygoje buvo aiškus pareiškimas, kad autorius save laiko rašytoju. O tai jau neatleistina arogancija.
Užkalnio provokacijos, pašiepimai ir pasipūtimai yra labai paprasti. Manau, kad ironiją, humorą ir cinizmą reikia užsitarnauti. Nesu iš tų, kurie sako “svarbu, kad kažkas vyksta”. Ne. Jei jau atitrūkti nuo vienos tiesos, tai nekišti ir susigūžėliškosios, jei jau taikyti visuomenei saviironiją – tai gilią, o ne paviršutinišką. Anarchokapitalizmo tiesa nėra nė kuo ne aukštesnė nei provincialumo, o kartais – netgi atvirkščiai. Nes taip patapsime ateistais, kurie nesupranta, kad gyvena pagal religinės filosofijos taisykles.
Kaip ir minėjau – nei knyga, nei Užkalnis, nei jos skaitytojai nėra blogi žmonės. Bet tame ir visa bėda :) Interpretuokite patys. Žvelkite nuo pagrindų.
Labai įdomi recenzija. Nors Užkalnio knygos neskaičiau, pritariu autoriaus minčiai, kad ironiją, humorą ir cinizmą reikia užsitarnauti.
“ir toliau leidžiame tokiems libertarams kaip Užkalnis kurti naujas lengvų pasiskaitymų, profesionalaus turizmo, marozų ir susigūžėlių tradicijas” – būtinai uždrauskite, padarykite taip, kad prieš ką nors rašant, reikėtų aprobavimo/suderinimo/leidimo iš atatatinkamų rimtų organų, visarespublikinės nusipelniusių rašytojų sąjungos rekomendacijų, rezoliucijų, pažymėtų trikampiais ir apvaliais “štempeliais”.
(…profesionalus turizmas vabšče yra blogybė. Daug geriau apie turizmą nerašyti arba apie jo ypatybes pasiskaityti kokios nors Zosikės kelionės į Turkiją įspūdžiuose kokiam nors spalvotam žurnale.)
Užkalnis juokiasi iš žmonių snobizmo ir bukumo – ar tai būtų anglai, ar lietuviai; rašytojai ar valytojai, Lietuvoj ar Afrikoj. Ir, žinoma, iš panašių į šį straipsnį pasiputojimų.
Užkalnio provokacijos, pašiepimai ir pasipūtimai yra labai nepaprasti, tik į juos neintelektualūs marozai reaguoja kaip į paprastus, iš ko kyla kognityvinis disonansas ir daugeliui yra išsprogdinamos smegenys. Žmoniškai šnekant, neintelektualiems marozams daug artimesnis Tatos su Raimundėliu gumoras.
Jūs manot,kad aptariamo amatininko mintį ir raišką smarkiai riboja visuomenės nuomonės cenzūra?… nejuokinkit:)
Autorius ypač geidžia, kad jo pavardė būtų įtraukta nusipelniusių rašytojų sąrašus ir aukso fondus, kad jį privaloma tvarka žiovaudami skaitytų ir narstytų mokyklose? – kur jau ne:)
Ką parašėt teisingai – AU rašymai įdomūs ir skaitomi. O daugiau jis nė neprašo.
Visa kita – graudūs verkšlenimai ir pagraudenimai apie žmonių suopročio skaityti tai, ką reikia skaityti, nebuvimą.
Tomai, tiesiog nusišnekėjote. Eikite putotis kur nors į mišką.