Stasys Budrys. Jis liko aname krante

AUDRONĖ GIRDZIJAUSKAITĖ

Kartą atėjau į „Literatūros ir meno“ redakciją įteikti savo pirmojo straipsnio apie scenografiją meno skyriaus redaktoriui Edvardui Pranckūnui. Jaudinausi, nes dėl rašinio kokybės nebuvau tikra. Įėjusi į kambarį pamačiau netikėtą vaizdą: krėsle, ištiesęs ilgas kojas, sėdėjo juodbruvas vyriškis juodu paltu pakelta apykakle ir tamsiais akiniais. Figūra atrodė mistiška, lyg iš Dickenso apsakymų iliustracijų. Tylomis padaviau mašinraštį Edvardui ir jau norėjau išeiti, bet nepažįstamasis paklausė: „Kas čia tokia?“ ir paprašė mus supažindinti. Vienas per kitą mane ėmėsi pristatinėti Eustachijus Aukštikalnis ir Saulius Macaitis, o svečias sakė esąs Stasys Budrys, menotyrininkas. Paskui paklausė, apie ką mano straipsnis, o Edvardas suskubo pasakyti: „Va, kaip tik apie scenografiją.“ Tas „kaip tik“ reiškė, kad Stasiui gali būti įdomu, nes ir jo žmona Vera Kulešova-Budrienė (ją, dirbusią senajame Teatro ir muzikos muziejuje Trakų gatvėje, pažinojau) užsiima būtent scenografija. Naujasis pažįstamas paprašė leisti straipsnį pasiimti ir žadėjo paskaitęs kitą dieną man grąžinti. „Kur gyveni?“ – „Žirmūnuose.“ – „O, ir aš! Devynaukštyje tuoj už „Žirmūnų“ restorano.“ Nustebau, nes žinojau, kad Vera su šeima gyvena K. Poželos (dabar A. Goštauto) gatvėje. Kitą vakarą Stasys atėjo sutartą valandą. Padėjo ant stalelio straipsnį, sakė, kad jam patikęs, tik keletą pastabų prisipažino užrašęs paraštėse – gal man bus naudinga. Pasiginčijom dėl pastabų (Stasys nelabai išmanė to laiko Lietuvos teatrą), kalbėjomės, gėrėm kavą, pasakojo apie Leningradą, kur studijavo menotyrą, sužinojau, kad neseniai išsiskyrė su žmona, labai išgyvena, ypač dėl sūnaus, nes žmona žada išvykti į Maskvą… Paskui Stasys, žiūrėdamas kažkur aukštyn, monotoniškai skaitė amžiaus pradžios rusų poetų eilėraščius, ištisas poemas atmintinai, pabrėždamas mintį, tikriau, žodžius, kurie jam kėlė ypatingas asociacijas; šiaip jau atrodė labai liūdnas. Išeidamas padėkojo ir pasakė: „Draugaukim“, ir aš apsidžiaugiau turėsianti tokį įdomų draugą. O mašinraštį su jo pastabomis ilgai saugojau, vėliau atidaviau į archyvą.

Vladas Karatajus. Menotyrininkai Veronika ir Stasys Budriai. 1964. Iš leidinio „Vladas Karatajus. Tapyba“ (Vilnius: Meno ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005)

Mūsų draugystė, nors ir nelabai intensyvi, tęsėsi. Anuomet dar ne visur buvo įvesti telefonai, ir Stasys kartais netikėtai užeidavo vakare. Gal išėjęs pasivaikščioti ir pamatęs šviesą lange. Mūsų pokalbiai nebuvo susieti nei su konkrečiais žmonėmis, nei su aplinka. Jis žinojo, kad gyvenu ne viena, kad turiu sūnų, bet nė į vieną iš namiškių niekaip nereagavo, tarsi jų nebūtų buvę. Gerdavom kavą, kartais – vyną, jo mintys dažniausiai klajojo kažkur daug aukščiau tos konkretybės. Dalį jų, lyg kažkokias jų iškarpas, išsakydavo balsu, kitos taip ir likdavo sklandyti palubėje. Bet tie pokalbiai būdavo apgaubti tam tikros nuotaikos, kaskart vis kitokios.

Man regis, pirmųjų pažinties metų pavasarį Stasys pakvietė mane atvykti gegužės 7-ąją švęsti Stasinių į Palangą, kur jis būsiąs Dailininkų namuose su tapytojų grupe. „O kur ten apsistoti?“ – „O, vietos į valias!“ Praėjo kelios savaitės, ir aš išsiruošiau į kelionę. Diena buvo giedra, skaisti, bet vėjuota ir šalta. Mane pamatęs, Stasys apsidžiaugė ir pirmiausiai pasakė: „Eit į miškelį kūrenti laužo ir kepti šašlykų, kaip buvo manyta, neteks, nes šalta, o profesūra šalti nenori. Tai švęsim kambaryje, kaip nors sutilpsim.“ Iš tiesų vakare, dar saulei šviečiant, pradėjo rinktis kolegos. Senimas – profesūra: Gudaitis, Petrulis, Surgailis ir kiti – buvo susodinti ant sofų, o jaunesniųjų kartai teko sėdėt ant improvizuotų suolų, kai lentos uždedamos ant kėdžių. Visi rūkė, gėrė, ginčijosi, bet svarbiausia – klausėsi nepaprastai įdomių vyresniųjų dailininkų samprotavimų apie tuos dalykus, kurie jiems labiausiai rūpėjo. Apie kūrybą. Profesorių Gudaitį ne kartą teko sutikti Dvarionų namuose Vilniuje ir Palangoje, bet niekada nebuvau jo mačiusi „tarp savųjų“, tokio užsidegusio, ginančio savo tiesas. Tai buvo nuostabus vakaras, baigęsis kelione į artimiausias kopas (po dešimtos vakaro eiti prie jūros sovietmečiu buvo griežtai užginta, ten budėjo kareiviai su automatais), ilgesingais žvilgsniais į mėnulio taką.

Įstrigo man vienas vizitas pas Stasį į tą devynaukštį už „Žirmūnų“ restorano. Tai buvo Verbų sekmadienis, ir aš atėjau pas jį su gražia verba, pirkta iš pažįstamos lenkės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. Stasys žinojo, kad ateisiu, kažkuo vaišino. Jo vieno kambario bute buvo minimumas baldų, labiausiai man įstrigo, kad prie neaukšto saloninio stalelio vietoj kėdžių buvo kvadratu sukrautos ir kažkuo uždengtos kelios stirtos knygų. Tai buvo visais požiūriais funkcionalus sprendimas. Viena iš tų stirtų, kaip pamenu, buvo skirta skulptoriui Juozui Mikėnui, kurį Stasys garbino ir buvo berengiąs jam skirtą knygą. Paprašė persėsti į kitą vietą, traukė iš aplankų ir rodė rankraščius… Aistringai kalbėdamas apie Mikėną, apie tai, kad dar niekas iki galo jo neperprato, neįvertino, jis susijaudino iki ašarų… Staiga visai netikėtai manęs paklausė: „Ar tekėtum už manęs? O gal būtumėm visai nebloga pora?“ Prisipažinsiu, kad aš tiesiog išsigandau, bet susitvardžiau ir po pauzės pabandžiau labai paprastai, lengvai jam atsakyti: „Aš pagalvosiu.“ Puikiai supratau, kad tas pasiūlymas nebuvo pagrįstas jausmais, greičiausia tai buvo iš nevilties, vienatvės spontaniškai kilusi idėja, prie kurios, vyliausi, jis niekuomet nebegrįš. Taip ir buvo. Niekuomet jokių pokalbių ar užuominų apie bendrą gyvenimą daugiau nebebuvo.

Tiksliai nebepamenu, kokie tai buvo metai, mano draugė, dirbusi Parodų rūmuose, papasakojo man apie konferenciją, kurioje Stasys, išėjęs į tribūną, pasistatė prie mikrofono vyno butelį su visiems pažįstama etikete ir, per savo tamsius akinius įdėmiai pažvelgęs į publiką, tarė: „Visi jūs žinote tezę „Menas priklauso liaudžiai“. Tai va aš noriu pasakyti, kad menas nepriklauso liaudžiai.“ Pasakęs vieną ar kitą tezę gurkšteldavo iš butelio. Jo kalba ir forma, ir turiniu šokiravo, sukėlė skandalą. Vieni buvo išsigandę, kiti nustebę, treti pasipiktinę. Stasys buvo iškviestas aiškintis. Butelyje, iš kurio po pranešimo primygtinai vaišino ir kitus, kaip paaiškėjo, buvo grynos sultys, jokio alkoholio. Kas kita – mintys. Virš jo galvos kaupėsi debesys. Kai kurie žmonės vengė su juo bendrauti. Vis daugiau šalia atsirasdavo sugėrovų, mokėjusių pasinaudoti Stasio sumanymais ir dosnumu. Beje, prie pikantiškų (o sovietmečiu tai ir paradoksalių) nuotykių priskirtinas ir toks, kurį papasakojo Ingrida Korsakaitė. Stasio rūpesčiu per jos disertacijos gynimą oponentu buvo pakviestas menotyrininkas iš Maskvos P. Suzdalskis; galvota, kaip čia jam atsidėkojus, ir Stasys sumanė fantastišką dalyką: nusamdyti (per pažįstamus lakūnus?) nediduką lėktuviuką, sukviesti kelionėn gynimui „nusipelniusius“ asmenis, keletą draugų ir visus nuskraidinti į Palangą! Žiemą, kas anuomet buvo neįprasta! Kaip tarė – taip ir padarė!

Vieną rudenį sakėsi važiuosiąs į Palangą, gal vėl ten išsiruošė su kokia dailininkų ar kritikų grupe? Man regis, lapkričio pradžioj vieną vakarą prie durų suskambo; nuėjau įleisti ir pamačiau seniai matytą Stasį. Į akis krito juodas golfas ir didžiulė gintarinė sagė juodo palto atlape. Šiandien turbūt niekas nenustebtų – kabink ant savęs ką nori! – bet anuomet… „O, kokia sagė?!“ – „Turiu draugę Palangoje, kuri dirba su gintaru. Patinka?“ Namie buvau viena ir pajutau baimę, tą jausmą sukėlė neįprasta Stasio išvaizda, jo tarsi pašaipus tonas, sunkus žvilgsnis.

Po to susitikimo praėjo keletas dienų, o Stasio vis nesimatė. Mane apėmė keistas nerimas. Vieną saulėtą rytą (pamenu, kad tai buvo diena po Mamos gimtadienio, lapkričio 19-oji) atsikėliau ir nutariau tuoj pat eiti jo aplankyti. Skubėjau gatve, perėjau aikštę žiūrėdama į jo langus, pakilau į penktą aukštą, pasibeldžiau į duris (skambutis ten niekuomet neveikė). Lūkuriavau, bet durų niekas neatidarė, staiga išgirdau kažkokį šlamesį, garsiau pabeldžiau, bet durų ir vėl niekas neatidarė. Pagalvojau, kad gal jis ne vienas… Išėjusi į lauką nuo vidurio aikštės staiga atsisukau žvilgterėti į jo langą. Lange, pakėlęs rankas į šalis, įsirėmęs stovėjo Stasys baltais marškiniais. Negalėjau apsirikti. Pasidarė nejauku. Aš nusisukau ir lėtai nuėjau sau. Supratau, kad nenorėjo įsileisti. O kitą dieną sužinojau, kad nusižudė. Paliko laiškus… Dar pasakota, kad prieš mirtį buvo sukvietęs draugų, vaišinęs paties keptais blynais, pasieniais stovėję atkimšti buteliai vyno, daug jų, bet visi buvę gausiai pripipirinti ir niekas negalėjęs to vyno gerti… Lyg kokioj stebuklinėj pasakoj.

Žinia pribloškė. Buvau girdėjusi, kad Stasiui diagnozuota maniakinė depresija, bet kad šitaip… Namie neradau sau vietos. Mano draugas pasiūlė pakviesti dar ką nors ir iškeliauti į žygį – traukiniu į Zervynas, o iš ten palei Ūlą, Merkį – į Perloją paminklo Vytautui Didžiajam apžiūrėti.

Žygis įdomus ir nelengvas, nuėjom apie 25 kilometrus. Išvykom anksti. Dairėmės po Zervynų kaimą. Jis atrodė toks natūralus, toks švarus, rudens lietų išpraustas. Vienoj vietoj pamatytas vaizdas įsiminė visam gyvenimui: ant žalio žalio kalnelio kieme tarp tamsių rąstų klojimo ir tvarto stovėjo ilgas lentų stalas, o ant jo gulėjo ką tik paskersta baltutėlė kiaulė, beviltiškai iškėlusi kojeles į viršų. Perpjautame pilve kažkas raudonavo. Aplinkui sukinėjosi skerstuvių ritualo dalyviai su dubenimis ir kibirėliais. Pakerėti pirmapradžio, pirosmaniško grožio, mes stovėjom lyg įkasti.

O paėję į šalį atsidūrėm prie didelio išskaptuoto kryžiaus, ant kurio buvo užrišta mergaičių svajones įkūnijanti siuvinėta prijuostė. Iš ten pasukom į kapines ant kalvelės. Kaimo kapinės arti gyvųjų – gal kad galėtų stebėti jų darbus? – todėl visuomet gyvos, prižiūrimos. Vaikštinėdami siaurais takeliais, skaitinėdami paminklinius užrašus, pastebėjom baltą šunelį, kuris šmėžavo tai šen, tai ten. Kai išėjom iš kapinių į kelią, dar kartą atsigręžėm ir pamatėm, kad šunelis, pralindęs po medine tvora kapinių šone, bėga tiesiai į mus. Kalbinom grįžti, bet jis, vos paėjęs žingsnelį į šalį, vėl sekė iš paskos. Eiti palei upę nebuvo paprasta, nes Ūla buvo ištvinusi, plačiai išsiliejusi žemesnėse pievose. Drėgni rūkai peizažą darė dar romantiškesnį. Kai jau nuėjom gerą galą, praalkom ir pavargom, susėdom savo turistinių užkandžių valgyti, šunelis irgi pritūpė kiek atokiau, prie maisto nelindo ir tenkinosi paduotais likučiais. Kai pakilom, pajutau stiprų skausmą kelyje. Sunku buvo eiti smėlingu keliu, tad pasukau į mišką ir nutariau eiti kietesniu miško takučiu. Temo ir takelis nyko akyse. Va kaip tik tada ir atėjo pagalbon šunelis: jis bėgo takučiu priešais mane pakėlęs baltą uodegytę lyg kelrodį, ir man buvo daug lengviau… Tada ir pagalvojau, kad gal tai visai ne šunelis, o Stasio dvasia, jaučianti, kaip stipriai išgyvenu jo mirtį… Jau liko netoli eiti. Ūla įtekėjo į Merkį, tad einam palei Merkį ir turim prieiti tiltą, kuris ir veda į Perlojos miestelį. Kai užėjom ant tilto, o tai buvo plonų rąstelių kabantis beždžionių tiltas, šunelis ėmė cypčioti – jis negalėjo supamu daiktu eiti! Tada puolė į vandenį, bet ir plaukti nedrįso, nes upė buvo ištvinusi, grėsmingai banguota, o šunelis nedidukas. Tada grįžom nuo tilto su juo atsisveikinti, kalbinom bėgti namo, į savo kaimą. Jis uostė mūsų rankas ir niekur nėjo. Kol ėjom per tiltą ir jau miestelyje kurį laiką girdėjom jo graudžius rypavimus… Taip jis ir liko aname krante. Vytauto Didžiojo paminklas skendėjo tamsoje, bergždžiai bandėm ką nors pamatyti pasišviesdami degtukais. Ir šunelis nustojo kaukęs. Apsidairėm. Iki autobuso, kuris nuvežtų į Varėnos traukinį, buvo dar gera valanda. Pamatėm šviesą, sklindančią pro atidarytas bažnyčios duris. Išklausėm mišias, pailsėjom. Galvojau apie Stasį, prašiau jam atleisti…

Šermenys senojoje Dailininkų sąjungoje T. Kosciuškos gatvėje man jau nebebuvo tokios svarbios. Beveik nieko neatsimenu. Nes iš tikrųjų jau buvau atsisveikinusi ten, Dzūkijoje. Niekam netrukdant, nedrumsčiant širdies.