Apie mėlyną kraują

AISTĖ KILTINAVIČIŪTĖ

Pavojinga gilintis į savo praeitį – niekad nežinai, kurios nuodėmingų senolių kliaudos gali būti panaudotos prieš tave.

Pastaruoju metu mane reguliariai lanko keistas sapnas. Žilstelėjęs kariškis naftalinu atsiduodančiu milo švarku suka šokdynę, per ją liuoksi žirafa. Ši, matyt, astmatikė: šoktelėja trejetą kartų, sustoja ir lekuoja. „Šok, rupūže“, – įsakmiai komanduoja vyriškis. Pribėga jaunas kareiviukas, ūsai jam, ko gero, želia vos pirmą pavasarį. „Paimkit, Piotrai Aleksejičiau“, – ir kiša taurelę su skaidria substancija. Bene aušinimo skystis? Piotras Aleksejičius čiumpa stiklinaitę, entuziastingai stūgteli: „Na zdorovje“, – ir užsiverčia. Tada truputį pačepsi: jei čia būtų Walto Disneyaus herojus, o ne velnių priėdęs kariškis, jam iš ausų pradėtų rūkti dūmai, deja, į Ančiuką Donaldą ši persona visai nepanaši. Jaunuolis stebi Piotrą ir pavydžiai čepsi. Ne tau, Martynai, mėlynas dangus – pirmiausia užsiaugink tokius impozantiškus ūsus kaip prosenelio. Vešlius – kad duonos trupinių valgant prisiveltų.

Rodos, būsiu išsidavusi: Piotras – mano prosenelis. Nesiimsiu spėti, ką Freudas tokiuose sapnuose įžvelgtų, bet man aišku: šokinėjančios žirafos naktimis vaidenasi dėl žlugusios iliuzijos, kad mano protėviai buvo padorūs tremtiniai, miško broliai ar bent jau provincijos mokytojai, auklėję nepataisomai žemiškus ir žemėtus valstiečių vaikus. Piotras Aleksejičius dievai žino ką veikė Pravieniškių izoliatoriuje. Prižiūrėjo, turiu galvoje, jeigu taip galima pavadinti tai, kuo jis užsiėmė, kai nelošė iš pinigų su kitais TSRS antžmogiais ir negurkšnojo degtinės. Bet turbūt nereikėtų nusiminti dėl tokios nelabai dorybingos giminės praeities: prosenelis buvo tikras stebukladarys. Kasdien gėręs gyvybės vandenį, kaip taikliai minėtą skystimą vadina prancūzai, jautė turįs galią susišnekėti su gyvūnais ne tik Kūčių naktį. Tad iš kažin kur ištraukė jauną, bet ganėtinai suktą lapę – mano prosenelę – ir sukūrė visai pakenčiamą šeimos lizdą su dviem „Ladomis“ ir kolektyviniu sodu užmiestyje.

Tas sodas buvo mano vaikystės siaubas. Ne dėl to, kad būtų priminęs borchesišką sodą su išsišakojančiais takais. Atvirkščiai, man net labai patikdavo slapstytis tarp dramatiškai kruvinų sunokusios vasaros serbentų ir glostyti kaimynės katiną, kurio kailiui buvau alergiška. Baisiausia buvo pati kelionė į užmiestį – palyginčiau ją su devintuoju pragaro ratu, tik vietoj Vergilijaus vedliu įdarbindavome Paną (senelis daugeliu atvejų – tikras ožys). Aišku, tais laikais mano lektūra apsiribojo Kostu Kubilinsku ir „Irkos tragedija“, tad negalėjau net pakenčiamai žongliruoti tokiomis įspūdį darančiomis metaforomis. Šiaip ar taip, daužymasis duobėtu žvyrkeliu anaiptol nepriminė ėjimo Vidurio keliu. Ko gero, iš Piotro senelis, jo sūnus, bus paveldėjęs tik tą nelemtą kolektyvinį sodą, „Ladą“ ir įspūdingus ūsus. Sėkmė prašapo nežinia kur, gal vienoje tų duobių pakeliui į Rumšiškes.

Prosenelę lape pavadinau neatsitiktinai. Jeigu tikėtume istoriniais šaltiniais, aš turiu bajorų kraujo. Ir net herbą, kuriame pavaizduotas neaiškus keturkojis: pusiau šakalas, pusiau burundukas. Vadinu jį lape – skamba tauriau nei kažkoks graužikas.

Naudos iš tokios ponybės jokios. Net lapės kailinių iki šiol neturiu. Apskritai lapę iš arti mačiau gal tik kartą, ir tą pačią negyvą. Senelis, besikratydamas per garsiąsias duobes, šturmavo nepastebimai pro šalį prasmukti bandžiusią būtybę. Gal ir mitologinio mąstymo apraiškų čia būta: sako, Mindaugas grįždavęs atgal iš karo žygio ar medžioklės, jei kelią jam perbėgdavęs zuikis. Tik kitaip nei pagonys, palikdavę viską dievų valiai, senelis, liaudiškai tariant, buvo prie veiksmo.

Kiek many tos bajorystės – vienas Dievas težino. Mėlyno kraujo cunamius sėkmingai tramdo sukultūrinta gamta ir stangrios kraujagyslių sienelės. Prakirstum miego arteriją – ir ištrykštų gaivus šaltinėlis, ir srūtų, srūtų… Suvažiuotų iš apylinkių keliasdešimt pensininkų su penkialitrinėmis abiejose rankose – štai kur gyvybės vanduo, apie kurį Piotras Aleksejičius nė nesapnavo. O kas nė karto gyvenime nėra panoręs atsijauninti?

Reikėjo pasiimti man tą lapę ir pasikabinti kur nors kambaryje ant sienos. Pūvančio gyvūno kvapas būtų gal ir nelabai malonus, bet verta. Heraldinis simbolis vis dėlto. Reguliariai būtų priminęs Lionginą Kruvinąjį, Ivaną Drąsiąją Širdį ir kitus protėvius, kurių pagailėjo istorija, susiraukusi sklerotikė, o Paskutiniam teismui prikėlė mano vaizduotė.

Rusai turi skirtingus žodžius mėlynos atspalviams įvardyti, todėl geriau juos skiria, sako mokslininkai. Jeigu tai tiesa, tada mano močiutė – skaidriai mėlyna. Tokia dangaus žydrynės. Naiviai prieraišiu vaiko žvilgsniu žavėjausi ta sulinkusia senute su jos krištolo taurėmis, porcelianiniais arbatos ir kavos servizais, šilkinėmis skarelėmis. Mylėjau už tai, kad vesdavosi į kavines, kur galėdavo valandų valandas sėdėti su vienu arbatos puodeliu ir mėgautis, akimis tyrinėdama ūžiančio senamiesčio raštą. Dar – už tylą, kurios buvo pilna Vytauto bažnyčia pavasario rytais. Vos pradėdavo į mišias rinktis žmonės, mes išeidavome. Mano senelė nebuvo religinga; ji buvo šventa.

Todėl iki šiol nuplieskia raudonis, kai prisimenu, kaip, būdama parduotuvėje, netyčia sudaužiau alaus butelį. Prisistatė vienas Pačių Svarbiausiųjų ir ėmė demonstruoti „Metropolitan Opera“ verto boso galimybes. Supykau: kaip jis drįsta šaukti ant palaimintosios ir dar dėl tokios proziškos priežasties? – ir pribėgusi puoliau daužyti kumščiais liulančias šlaunis. Kaip išėjome iš parduotuvės, neatsimenu. Močiutė daugiau niekada apie tai neužsiminė. Tik, kai grįžome, surado ir nepastebimai įbruko man savo nuotrauką, su kuria norėtų būti palaidota. Pagarbiai priliečiau lūpomis jos išsišokusias venas ir pirštus išklaipytais sąnariais – vieninteles rankas, kurias kada nors bučiavau. Dieną, kai vėl prisireikė ištraukti tą nuotrauką iš albumo, išėjau į balkoną, užverčiau galvą į besivaipančius debesis, ir įvyko mistiškas aktas – mes apsimainėme vandeniu. Mėlynas kraujas tekėjo į viršų, pasaulis – žemyn. Kažkoks transcendentinis veidrodis. Tikėjau: šventosios nemiršta, jas paima į dangų su visu kūnu.

Tapau musele laiko inkliuze. Augau tarp šventosios relikvijų, bet jau vyriškoje kompanijoje. Mano senelis iki šiol gailisi, kad, auklėdamas mane, taip ir neišmokė plaukti. Baimė uždusti ir nuskęsti veikia geriau nei istorijos apie paskenduoles. O gal viskas dėl to nelemto mėlyno kraujo? Stichija gviešiasi manęs, kad ištirpdama ją papildyčiau.

Kad ir kaip ten būtų, myliu savo šeimą. Ne iki galo, ne visada, bet juk šitaip besąlygiškai mylėti nebūtina. Senelį – kad atveža šaltalankių sulčių, pasmerktų surūgti, nes mama, atsukusi stiklainiuką, pastato kur nors už fotelio ir ilgam pamiršta. Kitą senelį, kuris vadina mano lankomus būrelius „priemonėmis“. Taip pat ir tetą: ji puošia namus neskoningomis gipsinėmis skulptūrėlėmis iš turgaus, ir tas kičas toks vulgarus, kad net mielas.

Lentų sandėliukas už namo – tai mano išparceliuotas dvaras. Mano rašinėjimai – mano liberum veto. Mėlynas kraujas ir atstumia, ir priglaudžia. Aš – postmoderni Ofelija Disneilende, kurį kartais painioju su stebuklų šalimi. Tik nežinia, deja ar laimei.