Kaip buvo gaminamas Robinzonas

ILJA ILF, JEVGENIJ PETROV

Tokius Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo kūrinius kaip „Aukso veršis“ ar „Dvylika kėdžių“ Sovietų Sąjungoje buvo galima gauti tik „iš po prekystalio“, o filmuose skambėjusius posakius cituodavo, kaip tada buvo sakoma, „visa šalis“. Skaitant Ilfą ir Petrovą kyla klausimas, kaip komunistinė valdžia galėjo toleruoti tokius posakius ar pastebėjimus. Nežinia, ar Ilfas būtų sulaukęs stalininių valymų, jeigu nebūtų miręs nuo tuberkuliozės 1937 metais. Karo korespondentas Petrovas žuvo 1942 metais Rostovo srityje. Šie autoriai, skirtingai negu Michailas Bulgakovas, rizikingai balansuodami, neperžengdavo ribos tarp pasitaikančių visuomenės negerovių ir cenzorių pastebimos sistemos kritikos. Pateikiamame feljetone „vadovaujantį profsąjungos vaidmenį“ paprasta logika verstų pakeisti „partijos vaidmeniu“, tačiau sovietinė cenzūra budriai stebėjo tokius pasažus. Kaip skelbiama trumpoje lietuviškų „Dvylikos kėdžių“ anotacijoje, „ši satyra demaskuoja smulkų miesčioniškumą, praeities žmones, mėginančius prisitaikyti prie naujų trečiojo dešimtmečio sąlygų mūsų šalyje“. „Dvylikos kėdžių“ autorių feljetonai ir Ilfo „Užrašų knygutės“ mažiau žinomos lietuvių skaitytojams. „Užrašų knygutėse“ yra sudėtos citatos iš laikraščių, iškabų užrašai, komentarai ir pastebėjimai, panaudoti rašant populiariąsias knygas. Kad ir tokie kaip: „Paminklas Marksui su užrašu „Carui išvaduotojui“, „Kelnės, mestos ant stalo, suskambėjo kaip balnas“, dialogas: „Na, aš tai iš darbininkų kilęs.“ – „Ir čia ne fabrikantai sėdi.“ 1958 metais, Chruščiovo „atšilimui“ atleidus stalininį gruntą, Valstybinė grožinės literatūros leidykla išleido Liūnės Janušytės verstą feljetonų rinkinį „Kaip buvo gaminamas Robinzonas“, spinduliuojantį tokį nepakartojamą humorą, kurio visus niuansus gali įžvelgti tik gyvenę toje epochoje ar bent prie jos prisilietę. Kad ir „butų klausimas“. Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ Volandas mąsliai pasako, kad maskviečiai šiaip jau yra geri žmonės, tiktai butų klausimas juos sugadino. Kas gi sąmoningo gyvenimo metus praleidęs Sovietų Sąjungoje nežino, kas yra „butų klausimas“? Sava pastogė buvo svajonė. Kartais šia svajone tekdavo dalintis su kitais. „Sistema koridornaja, na dvadsat’ komnat odna ubornaja“, – dainavo populiarusis vėlesnių laikų bardas Vladimiras Vysockis. „Kuo geriau tenkinti didėjančius tarybinės liaudies poreikius“, – skelbė sovietiniai šūkiai. Ne tokie dideli buvo tie „tarybinės liaudies“ poreikiai, bet, norint ką nors įsigyti, be pažinčių ar „blato“ (dar vienas specifinis terminas, kurį gali suprasti tik gyvenę deficito nelaisvėje) apsieiti nebuvo galima. Feljetonai apie meistrus, atėjusius remontuoti buto, ar rašytojus, prašančius Rašytojų sąjungos vadovybę suorganizuoti kūrybos jubiliejaus minėjimą, būtų mielai skaitomi ir šiandien.

Vygantas Vareikis

Iliustruoto dvidekadinio žurnalo „Nuotykiniai reikalai“ redakcijoje buvo jaučiamas trūkumas grožinės literatūros kūrinių, patraukiančių jaunojo skaitytojo dėmesį.

Šiokių tokių kūrinių buvo, bet vis ne tai, kas reikalinga. Per daug jau dvelkė šie kūriniai skysta rimtim. Jaunąjį skaitytoją jie, tiesą sakant, tik į graudulį stumdavo, o ne patraukdavo. O redaktoriui kaip tik norėjosi patraukti.

Galų gale buvo nutarta užsakyti romaną su tęsiniu.

Redakcijos bėgikas nudūmė su kvietimu pas rašytoją Moldavancevą, ir jau kitą dieną Moldavancevas sėdėjo ant pirkliškos sofos redaktoriaus kabinete.

– Suprantate, – dėstė jam redaktorius, – tai turi būti patrauklu, naujoviška, su daugybe įdomių nuotykių. Aplamai tai turi būti tarybinis Robinzonas Kruzo. Kad skaitytojas negalėtų atsitraukti.

– Robinzoną kodėl ne, galima, – trumpai tarė rašytojas.

– Tik ne šiaip sau Robinzonas, bet tarybiškas Robinzonas.

– O koks kitoks! Negi rumuniškas!

Rašytojas buvo nekalbus. Iškart matėsi, kad čia žmogus rimtas, dalykiškas.

Ir, iš tikrųjų, sutartu laiku romanas jau buvo. Moldavancevas ne per daug nutolo nuo įžymiojo originalo. Jei Robinzonas – tai Robinzonas.

Skęsta laivas, kuriuo plaukia tarybinis jaunuolis. Bangos išmeta jaunuolį į negyvenamą salą. Jis vienas, beginklis, susidūręs akis į akį su galingąja gamta. Jį supa pavojai: žvėrys, lianos, besiartinąs liūčių periodas. Tačiau kupinas energijos tarybinis Robinzonas nugali visas kliūtis, nors atrodė jos nenugalimos. Ir po trejų metų tarybinė ekspedicija randa jį, randa pačiame jėgų pražydime. Jis nugalėjo gamtą, pasistatė namelį, apsupo jį žalia daržų girlianda, užsiveisė triušių, pasisiuvo tolstojišką palaidinę iš beždžionių uodegų ir išmokė papūgą kasryt žadinti jį šiais žodžiais: „Dėmesio! Nusimeskite antklodę, nusimeskite antklodę! Pradedame rytmečio mankštą!“

– Labai gerai, – pasakė redaktorius, – o apie triušius tai tiesiog puiku. Kaip tik aktualu. Bet, žinot, man nevisiškai aiški pagrindinė kūrinio mintis.

– Žmogaus kova su gamta, – trumpai, kaip visuomet, atsakė Moldavancevas.

– Taip, bet nėra nieko tarybiško.

– O papūga? Juk ji čia pavaduoja radiją. Bandomasis radijo siųstuvas.

– Papūga – gerai. Ir daržų girlianda gerai. Tačiau tarybinės visuomenės nesijaučia. Kur, pavyzdžiui, vietkomas? Kur vadovaujantis profsąjungos vaidmuo?

Moldavancevas staiga susijaudino. Vos tik jis pajuto, kad romano gali nepriimti, jo nekalbumas garuote išgaravo. Jis pasidarė iškalbingas.

– Iš kurgi vietkomas? Juk sala negyvenama?

– Taip, visiškai teisingai, negyvenama. O vietkomas vis dėlto privalo būti. Aš ne literatas, bet, jumis dėtas, įvesčiau vietkomą. Kaip tarybinį elementą.

– Juk visas siužetas paremtas tuo, kad sala negyv…

Moldavancevas netyčia dirstelėjo redaktoriui į akis ir užsikirto. Akys buvo tokios pavasariškos, iš jų žvelgė tokia kovo mėnesio nykuma bei žydruma, kad jis nutarė eiti į kompromisą.

– O juk jūsų teisybė, – pasakė jis, iškeldamas pirštą. – Žinoma. Ir kaip čia aš iškart nesumojau? Iš skęstančio laivo išsigelbsti du žmonės: mūsų Robinzonas ir vietkomo pirmininkas.

– Ir dar du iš pareigų atleisti nariai, – šaltai tarė redaktorius.

– Oi! – spiegtelėjo Moldavancevas.

– Nieko ne oi. Du nariai, atleisti iš pareigų, na ir viena aktyvistė, nario mokesčių rinkėja.

– Kam dar ir rinkėja? Iš ko jinai rinks nario mokesčius?

– Ogi iš Robinzono.

– Mokesčius iš Robinzono gali rinkti pirmininkas. Nieko jam neatsitiks.

– Čia jūs klystate, draugas Moldavancevai. Tai absoliučiai neleistina. Vietkomo pirmininkas neprivalo eikvoti savo jėgų niekams ir lakstyti, mokesčius berankiodamas. Mes su tuo kovojame. Jis privalo dirbti rimtą vadovaujantį darbą.

– Tuomet galima ir rinkėją, – nusileido Moldavancevas. – Netgi dar geriau šitaip. Ji ištekės už pirmininko arba už to paties Robinzono. Linksmiau bus skaityt vis dėlto.

– Neverta. Venkite bulvarinio pigumo, nesveikos erotikos. Tegu ji sau renka tuos savo nario mokesčius ir saugo juos nedegamojoje spintoje.

Moldavancevas ant sofos sujudo.

– Atleiskite, nedegamosios spintos negali būti negyvenamojoje saloje!

Redaktorius susimąstė.

– Palaukite, palaukite, – tarė jis, – pas jus ten pirmame skyriuje yra puiki vietelė. Kartu su Robinzonu ir vietkomo nariais bangos išmeta į krantą visokių daiktų…

– Kirvį, karabiną, busolę, romo statinę ir butelį vaistų nuo skorbuto, – iškilmingai išvardijo rašytojas.

– Romą išbraukite, – skubiai tarė redaktorius, – ir, be to, kas čia per vaistų butelis nuo skorbuto? Kam reikia tų vaistų? Verčiau butelį rašalo! Ir būtinai nedegamąją spintą.

– Įsikandot jūs tą spintą! Nario mokesčius galima puikiausiai laikyti baobabo drevėje. Kas juos iš ten vogs?

– Kaip tai kas? O Robinzonas? O vietkomo pirmininkas? O atleistieji nariai? O krautuvės komisija?

– Argi ji taip pat išsigelbėjo? – baimingai pasiteiravo Moldavancevas.

– Išsigelbėjo.

Stojo tyla.

– Gal ir posėdžių stalą bangos išmetė? – sarkastiškai paklausė autorius.

– Bū-ti-niau-siai! Juk reikia sukurti žmonėms darbo sąlygas. Na, grafiną ten kokį su vandeniu, skambaliuką, staltiesę. Staltiesę tegu bangos išmeta vis vien kokią. Galima raudoną, galima žalią. Aš nevaržau menininko fantazijos. Bet va, širdele, ką visų pirma reikia padaryti – parodyti mases. Plačiuosius darbo žmonių sluoksnius.

– Bangos masių negali išmesti, – užsispyrė Moldavancevas. – Tai nesiderina su siužetu. Tik pagalvokite! Staiga ima ir išmeta bangos į krantą keliasdešimt tūkstančių žmonių! Juokas tik.

– Tarp kitko, nedidelė dozė sveiko, nevaržomo, džiugaus juoko, – įsiterpė redaktorius, – niekuomet nebus pro šalį.

– Ne! Bangos šito padaryti negali.

– Kodėl bangos? – ūmai nustebo redaktorius.

– O kaip kitaip masės pateks į salą? Juk sala negyvenama?!

– Kas jums sakė, kad ji negyvenama? Jūs manęs kažkaip nesuprantate. Juk viskas labai aišku. Yra sala, netgi dar geriau – pusiasalis. Mažiau pavojų. O tame pusiasalyje įvyksta daugybė įdomių, originalių, skaitytojo dėmesį patraukiančių nuotykių. Ten veikia profsąjunga, kartais per silpnai veikia. Aktyvistė iškelia aikštėn eilę nesklandumų, na, sakysime, kad ir nario mokesčių rinkimo srityje. Jai padeda plačiosios masės. O taip pat ir pirmininkas, kuris pripažįsta savo klaidas. Į pabaigą galima duoti visuotinį susirinkimą. Tai bus labai efektinga, ypač meniniu atžvilgiu. Ir viskas.

– O Robinzonas? – sulemeno Moldavancevas.

– Tiesa. Gerai, kad priminėte. Robinzonas man kelia abejonių. Visai jį išmeskite.

Absurdiškas, niekuo nepateisinamas niurzglio paveikslas.

– Dabar viskas aišku, – gedulingu balsu tarė Moldavancevas, – rytoj bus padaryta.

– Tai viso geriausio. Kurkite. Beje, pas jus romano pradžioje skęsta laivas. Žinote, nereikia to laivo skendimo. Tegu būna be skendimo. Įdomiau bus. Tiesa? Na ir gerai. Viso!

Likęs vienas, redaktorius džiaugsmingai nusijuokė.

– Pagaliau, – tarė jis, – aš turėsiu tikrai nuotykinį ir kartu didžiai menišką kūrinį.

1933

Iš: I. Ilfas, E. Petrovas. Kaip buvo gaminamas Robinzonas. Feljetonai. Vertė L. Janušytė. V.: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958