Mentaurai Sereikiškių parke

JUOZAS ŠORYS

Danguje, žemėj, vandeny – nerštas. Ruja. Uja. Perštas. Eina! Sueina. Įgarma krupsėdami prakaitais.

Suka ratus šaligatvio palei upę liestine. Drimba ant suolų. Į žolę. Į kalvų šlaitus. Žvejai (panašesni į virgulininkus) smelkiasi prie žuvis viliojančios santakos. Laisvųjų profesijų žmogynai per pietus traukiasi į miesto plaučius. Prie nerio-bebro vardu pavadintos didupės klykauja kirai ir gaigalai. Tie, kurie penimi vaikučių batonais išgyveno žiemą. Kastiniame Vilnios kanale kaip gandras greitoje tėkmėje kilodamas varškės sūrio baltumo kojas braidžioja keistas individas. Žvelgiant iš ten – geliant pėdoms suplukusių silkonetų dėlionė. Visuotinė dėlių, narelių ir sąnarių sueiga.

Į oazę veržiasi tie, kurie gali ištrūkti iš elektromagnetinių darbo urvų. Po valandos uosdami totalinį mašinų futbolą ir kitas smarves skuodžia atgal. Sparčiuoju žingsniu. Kad vėl kitądien grįžtų, į šiapusybę prasmukdami pro dvi siauras Sereikiškių parko vartų landas. Arba paupiais, peržengdami tabu – simbolinius stebuklinių pasakų slenksčius, sliūkindami pro ką tik iškirstų savaime pasisėjusių medžių kamienus (iki pat Tymo kvartalo) iškalbingai asociatyvia, šviežiai „pramušta“ Šv. Brunono Bonifaco gatve ar kitame buvusio botanikos sodo šone peršokdami ribinį rūdėto šaltinio lataką. Į šventąjį pavasarį. Į laisvę! Dieną naktį po jos kupolu – šv. Vito šokiai, mini migracijos prieš emigracijas, sueitys ir išeitys.

Žmonės sau (arba ne). Su (pa)sąmone ir atmintimi, nervų skaidulomis, sapnais ir jausmynu, širdies ir sielos vadelėmis, lyties ertmėmis, pasvarais ir implantais. Gyvieji miruoliai, skuodžiantys iš prirūgusių (ne)savų visatų. Panašūs, bet kitokie ir kiti. Juk aišku, kad „pragaras – tai kiti“? Lekia neatsigręždami. (Po praeitų metų mažne plyno alėjos ir daugybės sveikų medžių kirtimo, palydėto suinteresuotu reklaminiu gagenimu, dabar tik vėjas blaško prie tvoros afišuojamo parko tvarkymo plano skivytus.)

Dalia Rastenienė. Sereikiškių parkas. 2010

Dulkės. Mašalai. Masalai su aukštakulniais iki staibių. Erkės. Virusai ir moterusai. Žiedadulkės, tuopų pūkai, šienligės alergenai. Lemties nupūstieji. Riebokšlių į vidaus susideginimo variklius įpūstieji. Besiporuojanti užsigiedojusi (p)aukštuomenė. Jai oponuojanti įsimylėjėlių porelė, po lūpų apkandžiojimo ir seilių (sielos?) išsiurbimo seanso švampianti pigias cigaretes. Šortininkai tenisininkai, mieguistai kopiantys iš traktoriaus dydžio džipų, ir lolitų pamaina. Vaizdų ir „kadrų“ subjektyvūs objektyvai beigi kitokių padermių filmininkai snaiperiai. Nusialinę viešųjų vietų ir ryšių nelegalai alininkai. O kur dar viešieji ir beveik nenusakomi visuomenės interesai? Nes kai kuriuose kvadratuose vis dar pasitaiko gaujelėmis vaikštančių kietuolių kiaušingalvių, mūvinčių treningus su lampasais. Siaučia gezai. Gotai. Šiaip skustagalviai. O Tėvynės mylėtojai išnyra tarsi iš po žemių ir sukriokia apie Lietuvą lietuviams. Meninykai su bizelėmis, gizeliais ir pagirių emblemomis veiduose. Mergžnos su trumparankovėmis bliuzelėmis ir kosmetikos daugiakovės žymėmis. Seniai su skandinaviškomis žygio lazdomis. Saulės zuikių skaitytojos su neatverstomis knygomis lapijos atokaitoje. Medituotojos, švelniai liečiančios drobeles, gludintus Nidos akmenukus ir trapias kriauklytes. Jaunos pirmametės mamytės, iš matymo pažįstama anoniminių optimisčių bendruomenė. Jos nutaiso sureikšmintas savivertės minas ir lyg savivartės iš karjero pūškuoja su vaiku nešyklėje ir lauknešiais ant pilvų ir strėnų. Nenukreipdamos žvilgsnio žiūri į akis ir šypsosi. Arba prisirakina prie tekinių tekinėlių ir geriausiojo oro – darganos. Tiesa, kartais duoda pavairuoti ir vyrėkams iš reprocentro. Kol nezvimbia pikiruojantys kraujasiurbiai. Bėgikai – didžiosios kulšys, pažemiui velkantys kojas ir kažką veblenantys paupių strazdams, praeivių šešėliams, o mažiai į tai mataruoja kojomis dar tik sapnuodami. Kai kurie, sako, dar prieš gimimą esą buvę jau prakutę. Reinkarnavęsi. Tik pagal kokius – senųjų baltų, ankstyvųjų krikščionių (Origeno) ar budistų – modelius? Žodžiu, jie – sieliai ir smegeniai, nors pagal praktinius gebėjimus – beskiemeniai. Ne taip kaip antilopių gnu atžalos – pakrato jas savanoje, o šios pasvirduliavusios kaip girtuokliai po kelių akimirkų ima laigyti. Metus kaip Homo sapiens nesimokysi vaikščioti – suris. Nors yra ir žmogiukų, gimstančių su plaukais ir dantimis.

Slapta rytais nuotoliniais pavadžiais trasoje vadelėjami šunys su antsnukiais, trenkiantys salsvais šamp(ūn)ais. Kartais žmonių draugai būna be dantinėjimosi (suprastina dvejopai – kaip žemaitiškas pajuokimas, pertraukimas per dantį arba tiesiogiai iltis naudojant pagal paskirtį) apribojimų – antveidžių, bet vis tiek geba išdidžiai dėlioti tarptautinių konvencijų uždraustas kasetines minas. Reta tik pasaitais ar atvarslais pakinkytų kačių; pro šunų ir tigrų genties negerbiančiųjų nasrus kai kurie iš jų pranešami ant rankų ar kone užantyje. Su dusulinga meile. Kad mylimukai nesusibraižytų į gyvplaukius, defiliuotojos profesionalės depiliuoja ne tik kojas ir rankas (kad kitoms vertintojoms neatrodytų kaip stirnos), bet ir viršutinę biustų dalį. Kol parke bus pastatytas vilniečio Cemacho Šabado – daktaro Aiskaudos vertas platininis moters-katės atvaizdas.

Hadas (ne tik – ir atsitiktinis (?) jaunos žydės, litvako vaikaitės, vardas), baltų kultūros dausos ir pragarmės, archetipiniai dievai ir dabar sukrikščionintas, iš sanskrito ataidintis indoeuropietiškas kreipinys į Dievą „O višpati deva“, pasaulio globalintojų rojaus atšvaitas ar tik siekinys? Pasaulio vandenijos mirksi ir vienam drumzlinam laše… Kuo ne Edeno sodas su nuo pokario ant suoliukų aistringai šachmatais žaidžiančiais rusakalbiais su ivrito priemaišomis žydais ir jų draugais. „Kietas labusas“ Skorpionas (mat išleido diską su „grojančia“ pravarde) kartais ten irgi prisėda ir mini šachmatukais žaidžia su savim, net pasidiskutuoja su protinga galva, ir neaišku, ko tie jaunikliai dailiokai žvengia… O va anapus rododendrų lopišėlyje atsilošęs didelėmis tiriančiomis vambuolėmis praeivius palydi savin susitelkęs dar nediktas bunkšlis. Nepaleidžia dūdų net svetimiems prisilenkus. Nežliumba? Ar dėl ramumos širdelės buvo gavęs pačiulpti samane sumirkytą marškos galą su duonos minkštimu? O kurgi motka rūgštynė? Rododendrų vidurėlyje it Mindaugo Navako „Dviaukštyje“, kuriame esą pridera pasijausti tarsi tarp moters kojų, dvi moteri, daugmaž vienamžės, atstačiusios pūčkas su lafetais, kad drožia ant pakinklių, net taškosi, o paskui pūkšdamos ir apsivelniuodamos kelnėjasi… Pagalvoju: kokią „pakūtą“ už tokius viešuosius ryšius išrašytų šmaikštūs, bet ir rimti andainykščio kaimo vyrai? Ogi pasigautų tokias nevalas, įsivestų kokion meistarnėn ir išdegutavę tarpkojus bei į rūkynes atvirkščiai įgrūdę sukietėjusius kankorėžius paleistų skuosti ūlyčia namo išsilupinėti…

Rotonda vis dar nė nesiruošia atsidaryti, nors daugelis šią legendinę sovietmečio ir netgi vėlyvesnių laikų kavinę prisimena su dilgsinčia po paslėpsniais ne tik neuralgija, bet ir nostalgija. O ji tebestovi dar vis kaip Trakų mūs garbinga pilis – su apaugusia sugargažėjusių kaštonų lapų barzda ir žiurkių bei žmonių su vadinamuoju alaus įdegiu ėdesio perdirbiniais.

Geležinis vilkas ant vadinamojo Gedo kalnelio aukštojo (išties dar senesnio piliakalnio) irgi ne visus judesius bemoka – nei staugti, nei šerį prieš vėją šiaurųjį atstatyti. O šio neklauski meilės vardo – jam tūkstančiai vardų: išsivaikščiojimas po pasvietes, savitų užgyvenimų – tarmių, papročių, folkloro – paniekinimas, esminio žmogaus ir jį išauginusios žemės ryšio amnezija… Jau ir Gedimino kalno šlaitai pasikėso slinkti – vieni sako, kad dėl anksčiau praretintų medžių šaknų netekimo, kiti įrodinėja, kad tai vyksta dėl nesutvirtinto žemės masyvo erozijos, todėl saliamoniškai sugalvota nušnioti dar keliasdešimt ir sveikų, ir patrešusių medžių ir žiūrėti, kas nutiks. Po to grąžysime rankas ar juoksimės iš tų naujų pono juodo švakso batų… Simbolinis sargybos bokštas su trispalve planine tvarka irgi bus pagražintas, bet jį bjaurojantį plastikinį šašą nuo etaloninio vaizdinio vargu ar bus susiprotėta ir išdrįsta nugremžti. Kaip ir įtakingo partinio bonzos, esą valstybininko, prie kalno iš Nacionalinio muziejaus kiemo sugalvotą prilipdyti keltuvą neeikliems užsieniečiams ir funikulieriumi nevažiavusių provincialų ekskursijoms pakiloti.

Nuo kalno gerai matomos, atrodo, amžinosios pernykščių lapų grėbėjos, šakų ir turbūt sliekų, sapukų, pūkuotų kirmėlių ir lervų rinkėjos, sodriai gagenančios matu. Šiukšlininkai su madingais juodais blizgančiais dovanų maišais bomžams. Saliara prasmirdę ir pusę senamiesčio ankstyvais rytais motoriukais terorizuojantys takų nupūtėjai bei žolės skutėjai, turbūt niekada nematę gerai ištinto dalgio ašmenų. Už jų nugarų – lapų krūvose nakvojusių laisvųjų benamių grupelės. Vaikiukai su kompais po natūraliais viso, kas žalia ir gyva, stelbėjais (ekranuotojais) kaštonais, dar tik su iš dalies apvirtomis smegenų žievelėmis virtualybės greitpuodžiuose.

Ir daugelis kitokių – bravūriškų ir (ne)suvaldytų mustangų. Dviratininkai klusniukai su ryškiai žaliomis liemenėmis ir šalmais, bet dar be ant kaktos stogo šachtariams įmontuotų lempelių ar ištukusios nacijos jūrų pėstininkų specnazo žudant naudojamų kameryčių. Snukiai, anot dailiųjų menų (ir gatvės sociumo) studiozų. Daug snukių tik su būtinomis žmogiškosios būties citatomis ir įspaudais viršutinių pusrutulių vingiuose.

Dviese užėmę važiuojamosios gatvės kraštinę dalį iš Belmonto su priderančiu nekasdienybės majestotu nusileidžia raitieji mentai. Irgi su ryškiomis, seniau tik kiemsargių dėvimomis liemenėmis ant šalia trakėnų ar arabų ristūnų veislių pabuvusių žirgų. Net iš tolo jie – toli gražu ne Prževalskio aptikti laukiniai ilgakarčiai ar kokie kruopščiai veislių gerintojų sulipdyti mutantai. O dar į jų nugarų konusus įsriegtomis ne stovylomis, o sėdylomis – raiteliais. Kavalerija prieš plastmasę. Minotauro labirintas vis dar mumyse. Kaip ir lėtieji Dzidorių artojų laivai – jaučiai, ištvermingieji raitosios kariaunos pergalių lėmėjai – žemaitukai… Du viename. Kentaurai. Žirgo ir civilizuoto dvikojo žinduolio Siamo dvyniai? Mentaurai! Kokie bebūtų, vis vien ne policininkai ar kokie susigalvoti angelai sargai, o farai. Tik atšvaitai. Ir ne mentolio čiulpinukų pasulpėti į įvairialypių žmogystų tirštį jie atjoja – galbūt vien raminančia tobulo gyvūno ir žmogaus ryšio galimybe įtikinti, kad galima ir harmonija tarp žmonių, linkusių girdėti tik nusikaltėlišką ego šnabždesį?

Paspyruokliuodami, sušutę nuo stepių karščiu tvoskiančio arklių kraujo, išlakūs vyrai (kartais įsimaišo ir mergina) lyg atsainiu mostu nudrėbti sėdi balnuose tarsi kietuose žąsų pūkų pataluose ar… rudžio krūvoje. Žirgams kas – gali ir padauginti. Priminti vieškelių ir dobilienų realybę. Ima ir numeta šienu ir avižomis žalsvuojančių ir aitriai garuojančių bandelių ar rusiškų koldūnų su žolelių įdaru… Varnų ir sodžių kvapo pasiilgėjų džiaugsmui. Lyg dovana retiems išlikusiems Vilniaus čiabuviams, dar menantiems po miestą arklių tampomus tramvajų vagonus – konkę. Be atmosferos reiškinių trūktelėjimo natūralumo link ir kitokio neįžodinto gėrio, šie mentūros žirgų tiesiosios žarnos dariniai bus pravartūs, netgi teiks dvasinio peno bei įkvėpimo dilgsnių ir dailiųjų menų konceptualams, kas antrame sakinyje holivudiškai nevengiantiems pagarbinti jo šventenybės Šūdo. Kai kuriems menžmogiams jis ir panacėja, ir kasdienė sielų ambrozija… Taurieji minotaurai, menų taurai su taurėmis ir kasdienėmis vapalionėmis. Kažkaip keistai susisieja menų ir mentų pasauliai – Sereikiškių parke ir gretimoje Dailės akademijoje realybės kūriniją už ausų kelia mentaurai. Tik raiteliai, apsukę garbės ratą ir palikę žemėje pėdas, į baikščiai po praeitų metų parko medžių skerdynių prasikalusią žolytę mažon dienigonėn paleidžia žirgus, o patys kaip nusiposėdžiavę ir nusisėdėję valdininkai hemorojininkai rąžosi. Mentams juk nebūna tarnybinių menopauzių. Jie šią paskliaučių šviesos dieną tarp parko personažų ir publikos – patys pačiausi. Juolab kad ir be pačių – aršiausios troškiųjų gelžbetoninių dėžučių policijos. Tapentojai alėjomis, užmeskit akį, anot lietuvių poezijos populiarintojo kažkurio brolio Lavrinovičiaus, „koks jis reitelis puikus!“ Su antrankiais, guminėmis lazdomis, piscikais, būsima beveik jaunuoliško amžiaus pensija bei standžiu gūžiu kris į geltonai žalią kiaulpienių divaną ir patruliuos. Iki nukritimo ir buvusio gripo atkritimo. Vis dėlto tolėliau ant parko suolų turėklų kaip visi susėdę paaugliai neliepiami pamažu nuleidžia kojas žemyn ir romiai ne kaip romai grimzta į pritryptą purvą. Pakrūmėse jau želia sultingos traškios dilgėlės – tiks į pirmųjų nešiltnaminių šv. salotų dubenį. Ir šviežių, ir šventų. O pavasaris sklendžia Kreivojo kalno kontūru su pagautu aitvarų vėju ir gyvybės užkeikimu. Sueitinis, syvų pakeltinis – ne paskutinis.