Gėlių Dievo Motina

JEAN GENET

Siūlome kontroversiškojo prancūzų rašytojo, dramaturgo ir poeto Jeano Genet (1910–1986) debiutinio romano ištrauką. Romaną netrukus išleis leidykla „Kitos knygos“.

Knygos veikėjai – visuomenės užribyje gyvenantys homoseksualai. Erotika ir seksualinė ekstazė – kiekvieno iš jų kasdienybė. Tačiau „Gėlių Dievo Motinos“ erotiškumas skleidžiasi ir per… mirtį. Aukščiausias susijaudinimo taškas pasiekiamas Gėlių Dievo Motinai įvykdžius mirties bausmę. Knygoje išdavystė tampa aukščiausia moraline norma, o žmogžudystės aktas – sekso prisodrinta dorovingumo grimasa.

J.-P. Sartre’as „Gėlių Dievo Motiną“ pavadino „masturbacijos epu“, F. Mauriacas J. Genet kūrybą išvadino „ekskrementine“. Tačiau J. Cocteau teigė, kad J. Genet yra aukščiausios prabos moralistas.

Jaunasis Jeanas, sėdėdamas kalėjime už vagystes, rašė: „Skaičiau Prousto romano „Žydinčių merginų šešėlyje“ pirmąją ilgą ilgą frazę. Kai baigiau ją skaityti, užverčiau knygą ir tariau pats sau: dabar esu ramus, dabar žinau, kad toliau bus dar nuostabiau ir nuostabiau.“

Man bet kokia kaina reikia susiimti, tiesiog labiau savimi pasitikėti. Aš norėjau sukurpti šią knygą iš perkeistų ir sutaurintų savo gyvenimo kalėjime detalių, nes bijau, kad ji gali išduoti mano manijas. Nors siekiu sauso, galima sakyti, kaulėto stiliaus, norėčiau iš kalėjimo gelmių į jus kreiptis knyga, kupina gėlių, baltų kaip sniegas sijonų ir mėlynų kaspinų. Nėra geresnio būdo leisti laiką.

Gyvųjų pasaulis nuo manęs ne per daug nutolęs. Aš pats jį atitolinu daugiau, nei galiu, atitolinu visais įmanomais būdais. Tasai pasaulis taip nutolsta, kad iš jo telieka mažas auksinis taškelis, švytintis danguje, tokiame tamsiame, jog dėl prarajos, skiriančios mūsiškį ir tą kitą pasaulį, tikroviškas mums lieka tik kapas. Taigi jame aš pradedu gyventi tikrą numirėlio gyvenimą. Iš šio gyvenimo iškerpu ir pašalinu vis daugiau įvairiausių faktų, visokiausių smulkmenų, kurios man iškart primintų, kad tikrasis pasaulis plyti jau už dvidešimties metrų, prie pat kalėjimo sienų. Iš kasdienių reikmių pirmiausia ištrinu tas, kurios man labiausiai primintų priklausomybę atitinkamai socialinei grupei: dvigubas batraiščių mazgas, pavyzdžiui, man pernelyg aiškiai rodytų, jog esu šio pasaulio bastūnas, mat dvigubą mazgą rišdavau, kad žingsniuojant daugybę kilometrų batraiščiai neatsirištų. Neužsisegioju kelnių prakarpos. Jei užsisegčiau, nenorom save išvysčiau kažkur stovintį priešais veidrodį ar išeinantį iš išvietės. Dainuoju tai, ko niekada nedainuočiau tenai; pavyzdžiui, tą siaubingą dainušką: „Mes esam sukčiai, chuliganai ir banditai…“, kuri, nuo tada, kai ją penkiolikos metų uždainavau Roketėje, kaskart primena man sugrįžimus į kalėjimą. Skaitau tai, ko niekada neskaityčiau kitur (ir tuo tikiu), – Polio Fevalio romanus. Tikiu kalėjimo pasaulį, jo smerktinus įpročius. Sutinku jame gyventi, kaip būdamas numirėlis sutikčiau gyventi kapinėse, jei tik galėčiau jose gyventi kaip tikras numirėlis. Tiesiog būtina dėmesį nukreipti ne į užsiėmimų skirtumus, bet į jų esmę. Nieko nedaryti švariai ir higieniškai: švara ir higiena būdingos žemiškam pasauliui. Reikia maitintis teismų paskalomis. Maitintis svajomis. Nebūti koketiškam ir nesigražinti jokiomis naujomis puošmenomis, tik kaklaraiščiu ir pirštinėmis, – svarbiausia atsisakyti koketavimo. Nenorėti būti gražiam – norėti kitko. Vartoti kitokią kalbą. Ir tikrai manyti, kad esi nuteistas visai amžinybei. Tai reiškia „susikurti gyvenimą“: pamiršti sekmadienius, šventes, gryną orą. Pažintis su kalinių įpročiais man nesukėlė jokio sąmyšio, nors tie įpročiai – skaldyti degtukus, gamintis žiebtuvėlius, dešimčiai pešti vieną cizą, sukti ratus kameroje ir t. t. – juos atskiria nuo gyvųjų pasaulio. Manau, kad tą gyvenimą iki tol slapčia nešiojausi savo viduje ir vos prie jo prisiliečiau, jis kaipmat išsiveržė išorėn ir atsiskleidė visu grožiu.

Bet dabar aš gyvenu baimėj. Mane persekioja ženklai, ir aš juos kantriai seku. Jie bet kokia kaina trokšta mane pražudyti. Argi vykdamas į teismą aš nemačiau vienos kavinės terasoj aplink vienakojį apskritą ir tikriausiai besisukantį staliuką susispietusių septynių jūreivių, žvelgiančių pro septynis šviesaus alaus bokalus į žvaigždes ir tenai ieškančių atsakymo? Argi nemačiau dviratį minančio berniuko, vežančio žinią nuo vieno dievo kitam ir dantyse už metalinio siūlo laikančio apvalų degantį lampioną, kurio ugnis kaitino ir rausvino jo veidą? Toks grynas stebuklas, kad net pats nežinojo esąs stebuklas. Mane persekioja rato ir rutulio formos pavidalai: apelsinai, japoniškojo biliardo kamuoliukai, venecijietiški žibintai, žonglieriaus lankai, kamuolys vienmarškinio vartininko rankose. Man reikės surikiuoti ir pagrįsti visą vidinę astronomiją.

Baimė? Ir kas gi gali atsitikti blogiau, nei atsitiks? Išskyrus fizinį skausmą, nieko nebijau. Moralė many laikosi tik už plonyčio siūliuko. Vis dėlto aš bijau. Argi teismo išvakarėse staiga nesusivokiau, kad šios akimirkos, net neįtardamas, laukiau ištisus aštuonis mėnesius? O tiek nedaug akimirksnių, kai man pavyksta išvengti siaubo. Tiek nedaug akimirksnių be šiurpių regėjimų ir pojūčių, kuriuos sukelia žmonės ir įvykiai. Netgi tie, ir ypač tie, visuotinai vertinami kaip patys gražiausi. Vakar vienoje ankštoje Surisjero kameroje, kurioje laukiama, kada išmuš valanda eiti pas tardytoją, mūsų buvo dvylika, tad turėjom stovėti susispaudę. Aš stovėjau kameros gilumoje prie išmatų puskubilio ir vieno jauno italo, kuris pakikendamas pasakojo banalius savo nuotykius. Bet tiems nuotykiams jo balsas, jo prancūzų kalba su akcentu suteikė polėkio. Pamaniau, kad jis yra žmogumi pavirtęs gyvūnas. Jutau, jog mano tikėjimas jo žodžiais jam suteikė galią bet kurią akimirką savo paprastu, kad ir neišreikštu noru mane paversti šakalu, lape ar perline višta. Greičiausiai toji jam patikėta privilegija mane hipnotizavo. Kažkuriuo momentu jis pasikeitė keliomis banaliomis žudikiškomis replikomis su vienu jaunu suteneriu. Tarp kitų dalykėlių jis pasakė: „Aš apiplėšiau vieną moterį“ ir toje ankštybėje staiga taip prisispaudė prie manęs, kad man toptelėjo, jog jis nori mane pamylėti. Jis buvo toks laukinis, kad pamaniau, jog nori pasakyti: „Aš nudyriau jai kailį“, kaip sakoma apie triušį: „Aš jam nudyriau kailį“, tai yra išmėsinėjau, arba kaip sakoma: „Mesk lauk tą seną odą.“ Jis dar pasakė: „Direktorius pareiškė: jūs turite šelmio kiaušus. O aš atsakiau: atminkit, kad tokie kiaušai kaip mano verti tiek pat kiek ir jūsų kiaušai.“ Aš mąstau apie žodį coco (kiaušinis) vaiko lūpose. Tai siaubinga. Siaubas kūrė savuosius stebuklus: prisimindamas tuos akimirksnius (tada jie kalbėjosi apie lošimą kauliukais), pamaniau, kad tie du vyručiai kybojo ore, be jokios atramos, kojomis atsiplėšę nuo žemės, ir replikas vienas kitam šūkalojo tyloje. Man rodos, aš taip gerai prisimenu juos kybančius ore, kad mano protas bando susivokti, ar tik jie neturėjo kokio nors dalykėlio, leidusio jiems pakilti, kokio nors paslėpto mechanizmo, nematomos spyruoklės po parketu ar dar kažko numanomo. Bet kadangi tai nerealu, vadinasi, mano atmintį paklaidino šventas svajų siaubas. Ak, tie bauginantys akimirksniai – juk aš jų ieškau – tada negali nei į savo kūną, nei į savo širdį įsiklausyti be pasišlykštėjimo! Nors ir susiduriu su įprastiniais ir aiškiai nepavojingais veiksniais, jie mane panardina į patį bjauriausią siaubą: tarsi būčiau lavonas, persekiojamas lavono, taip pat savęs paties. Tai išmatų kvapas. Tai mirtininko ranka su vestuviniu žiedu, aš matau, kaip ji išlenda pro savosios kameros langelį, norėdama paimti sriubos katiliuką, kurį duoda kalėjimo patarnautojas: pats mirtininkas lieka nematomas, o toji ranka tarsi dievuko ranka iš tariamos šventyklos, o toji kamera, kurioje dieną ir naktį negęsta šviesa, tarsi Erdvės ir Laiko lydinys mirties laukiamajame, kur slinks nemigo naktis prieš lemtingą akimirką, naktis, truksianti keturiasdešimt penkis kartus po dvidešimt keturias valandas. Tai kelnes nusimovęs Meilutis, sėdintis ant balto fajansinio klozeto. Veidas persikreipęs. Kai akimirksnį pakimba ir dribteli tie šilti luistai, pasklinda kvapas, ir aš imu įtarinėti, kad tasai šviesiaplaukis herojus visas aplipęs išmatomis. Ir mane visą pasiglemžia sapnas. Tai mane kandžiojančios blusos, kurios, žinau, yra piktos ir iš pradžių kandžiojasi su žmogiška, o paskui daugiau nei žmogiška nuovoka.

Ar žinote kokį nors eilėraštį-sprogmenį, nuo kurio mano kalėjimas subyrėtų į neužmirštuolių žiedlapius? Kokį nors ginklą, kuris nužudytų manyje gyvenantį tobulą jaunuolį, įpareigojantį mane suteikti prieglobstį visai gyvūnų priedermei?

Po jo delnais įsikūrė kregždės. Iš sausos žemės jos sulipdė ten lizdą. Aksominiai tabako spalvos vikšrai landžioja po jo plaukų garbanas. Po jo kojomis spiečiasi bitės, o akiduobėse peri aspidai. Niekas jo nejaudina. Jį jaudina tik Pirmąją Komuniją priimantys vaikai, kurie sudėję delnus ir nuleidę akis atkiša liežuvį kunigui. Jis šaltas kaip sniegas. Žinau, jis klastingas. Pamatęs auksą, vos šypteli, bet jei jau šypsosi, tampa žavus kaip angelas. Ar atsiras toks apsukrus čigonas, kuris vienu durklo dūriu padėtų man jo atsikratyti? Jam prireiks vikrių judesių, žvilgsnio, žavaus abejingumo. Ir jo vietą užims… žudikas. Šį rytą jis grįžo pasitrankęs po landynes, kur veikiausiai sutiko jūreivių, mergužėlių, o viena jų ant skruosto jam savo ranka paliko kruviną žymę. Jis gali iškeliauti labai toli, bet jis ištikimas kaip karvelis. Vieną vakarą sena aktorė į jo sagos kilpelę įkišo savo kameliją; norėjau ją suglamžyti, ir jos žiedlapiai nukrito ant kilimo (kokio kilimo? Mano kamera juk išklota akmens plokštėmis) dideliais permatomais, abejingais vandens lašais. Dabar vos drįstu į jį pažiūrėti, nes mano akys skrodžia jo krištolinį kūną, o nuo tiekos rantytų kampų sumirga tiek vaivorykščių, kad aš pravirkstu. Viskas.

Jums tai atrodys šiaip sau, bet po šio eilėraščio man palengvėjo. Vis dėlto jį išstenėjau.

Iš: Jean Genet. Notre-Dame-des-Fleurs. Paris: Gallimard, 2005

Vertė Dainius Gintalas