Kai nėra kur bėgti

RŪTA JAKUTYTĖ

Kad ir kas aplinkui dėtųsi, užuovėjos nuo visokiausio plauko nelaimių ir grėsmių kadais buvo galima ieškoti mene, grožyje, kuris lyg visai kitas pasaulis leisdavo nurimti mintims. Kadangi šios plotmės pamažu nebelieka, galima daryti išvadą, kad kažkas visuomenėje tikrai ne taip. Pagrindine meno tema tapo problemų demonstravimas, socialinė pašaipa, ironija ir visuomeninė kova šiomis priemonėmis. Gal ir gerai – nebegalima kaltinti dailininkų, kad nestovi tvirtai ant žemės, kad skraido jiems vieniems suprantamuose vaizduotės tyruose ar atsisako šio pasaulio, nes tokiems „paplaukėliams“ jis netinkamas gyventi. Apžvelgus Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje „Titanikas“ atidarytą Prancūzijos menininkų tapybos parodą „D’après la ruine“ („Iš griuvėsių“) atrodo, kad aplink tikrai jau tvyro apokaliptinės nuotaikos (užtenka pažvelgti į Romaino Bernini „Europą“) – nenuostabu, kad „griuvėsiuose“ gyvendamas net meno iliuzijomis toli nepabėgsi.

Vos įėjus į salę, įspūdį padaro milžiniško dydžio drobės – kaip ir ten sutūpę pranešimai. Pasitelkiant įvairias asociacijas, alegorijas, rizikuojama sulaukti netikslios žiūrovo interpretacijos, tačiau kūriniui suteikiama asmeniško požiūrio dimensija, kurią reikia iššifruoti: žmonės dabar juk viskam nori paskirties, veiksmo, tikslo. Kartu su tamsiomis spalvomis pateikdami savo sugestijas, prancūzų dailininkai ragina mąstyti apie tokias kone kasdien žiniasklaidoje eskaluojamas temas kaip globalizacija, žmoniškumas, karo kritika; atpažinti ir analizuoti jas drobėje. Duncano Wylie darbe „Fizinė neįmanomybė būti dviejose vietose vienu metu“ (2010) supriešinamas senasis ir naujasis gyvenimo būdai. Ekspresyvia, vietomis net abstrakčia tapyba virstančia maniera vaizduojamas apgriuvęs medinis trobesys, o į jo vietą veržiasi sparčiai populiarėjanti tendencija – namelis su ratais. Tačiau šia simbolika, iš pažiūros iliustruojančia vertybių kaitą ir globalizacijos įtaką, nenorima išreikšti nostalgijos ar pasipiktinimo, tai tiesiog futurizmo stilių primenanti impresija visuomenei aktualia tema.

Turbūt nereikia sakyti, kokius socialinius reiškinius galėtų gvildenti milžiniška Damieno Deroubaix akvarelė „Business“ (2009). Tamsaus, lyg išdeginto miško apsuptyje besimėtančios gyvūnų kaukolės primityvokai simbolizuoja korupciją ir juodąją rinką; kiek įdomesnis čia tik kapitalizmo vabzdys, tupintis kairiajame kampe. Su svastika ant šono ir raguoto gyvūno kaukole vietoj galvos, jis turbūt skelbia, kaip mutuojama, išsigimstama, siekiant dominuoti verslo pasaulyje.

Vertas dėmesio Nazanin Pouyandeh paveikslas „Prisimena“ (2010). Ryškiaspalvių komiksų stiliumi nutapytas iš pažiūros normalus adventure story tipo vaizdelis: susirūpinusių, visai ne piktavališkai atrodančių žmonių grupė kovoja su priešu. Viskas būtų lyg ir įprasta, jei nesimatytų, į ką taikomasi – į aborigenus ir nustebusias beždžiones, tupinčias tarp sugriautos kultūros liekanų. Užslėpta baltųjų invazijos į svetimus kraštus (ir invazijos į Kito teritorijas apskritai) kritika geriau įsižiūrėjus tampa įtaigesnė dėl nekalto pirmojo įspūdžio, o klišiniai vaizdeliai sukelia pasipiktinimą, kurio ir siekta.

Iš įprastų probleminių darbų išsiskiria Céline Berger „Stovykla“ (2009), alsuojanti paslaptingumu ir mistika. Kuklios, į indėnų vigvamą panašios palapinės vaizdas čia susiejamas su kūrinio centre pavaizduotu Paukščių Taku – visatos simboliu. Atrodo, menininkė bando atskleisti paprasto čiabuvių gyvenimo prasmingumą ir nesugadintą ryšį su gamta ir pasauliu. Realistiniame šios menininkės paveiksle „Žemė, kurios ilgiesi – neegzistuoja“ (2011) vaizduojama ant žemės susėdusių kosmonautų neviltis svetimoje planetoje (dėl oranžinio paviršiaus norisi spėti, kad tai Marsas). Šia Eldorado išraiška sugestijuojama, tarsi Žemės nebūtų visai: tokia nesamo objekto ilgėjimosi metafora ironizuojama paradoksali dabartinė situacija, kai ilgimasi Žemės, kuri taip pakito, kad nebegalima jos atpažinti.

Žiūrint į Marco Desgrandchamps’o drobę „Be pavadinimo, arba Tiananmeno aikštė“, negalima nepastebėti panašumo į René Magritte’o siurrealizmo estetiką: realistiškai pavaizduotos aikštėje vaikštinėjančių praeivių figūros – tuščios, jas sudaro tik rūbų ir batų apvalkalai. Ši metafora nukreipta į totalitarinę visuomenę (valdžios represijomis galutinai nutildytą 1990-aisiais), iš kurios liko tik stilinga išorė be paties žmogaus – dar vienas akmuo į politinės ideologijos daržą. Parodą „Iš griuvėsių“ tarsi vainikuoja Romaino Bernini nokautas „Europa“ (2011). Bekraštėje jūroje mirkstantis lavonas (su tokiu pavadinimu!) atrodo tarsi visų ekspozicijoje asocijuojamų problemų finišas, pati Europa, kurios tragiška lemtis dar labiau paryškinta liguistai rožinės šviesos ruožų.

Galbūt prancūzų menininkai parodė kiek per daug aršaus vienareikšmiškumo, nepalikdami vietos alternatyvai. Bet turbūt tik radikalumu galima pakeisti esamą padėtį, jei tai padaryti iš viso įmanoma. Jei netikėsime Romaino Bernini Europos lavonėliu, gal ir galima iš tų griuvėsių ką nors dekonstruoti, nors, žinoma, tiek laiko, kiek skirta Valdovų rūmams, jau nebeturime.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.