Anokia čia patvirka!
SIGITAS GEDA
2008 metai
Balandžio 10, ketvirtadienis
Kada akyse šviesiau
Po lietaus. Naktinio. Kai upe atsrūva gyvesnis vanduo. Teška šaltinio vanduo, atsigauna dilgės, jaučiakiai. Ievų ūgliai. Babiloniško gluosnio šviesa daugiaaukščiuos – geltona nelyginant Babilone!
Prie Babilonijos upių… Laiškas, lakštingala iš „mobiliako“.
Kas tai būtų?
Pavyzdžiui, stumtukas…
Tai yra toks įtaisas, įstumiantis sėklas į noragėlį…
O noragėlis?
Paklauskite moterų!
Metrikai
Kai praeitų metų birželį iš namų dingo daug man svarbių popierių, pasigedau ir gimimo pažymėjimo – metrikų, išduotų 1959 m. Tada man buvo 16… Šiemet ėmiau ieškoti, Vilniaus civ. metr. archyve maloni moteris surado Lazdijų r. istorinio archyvo Veisiejų bažnyčios krikšto knygas. Didelės, senoviškos, gražiai įrištos. Juodu tušu įrašas ir apie mano gimimą, ir apie kitus (pažįstamos pavardės).
Keisčiausia, kad įrašyta net mano gimimo valanda – 18…
– Vakarinis, – sako vedėja.
Tai svarbu nebent horoskopui. Dar keisčiau, kad ten tik vienas vardas – Zigmas. Taigi daug metų pragyvenau „svetimu“ vardu. Sigitas atsiradęs tik kovo 14-ąją, išimant metrikus anuometiniame valsčiuje. Sukeisti vardai tik – 1959 m.
Kartais žmogus ir miršta nežinodamas savo tikrojo vardo. Ar čia didelė bėda? Ne.
Versdamas popierius namie radau ir a. a. (…) metrikus. Kam jie dabar? Niekam.
O kas buvo? Leidimas gyventi… Žemė – vienintelė vieta, kur žmogus laikinai užrašytas. Gali būti ir – neužrašytas.
Šuniuko registracijos knygelė. Pažymos apie skiepus…
P. S. Dažnai pagalvoju, kad garsaus Hamleto monologo klausimas lietuviškai galėtų būti:
Gyvent ar mirt? – štai klausimas koksai.
Lietuviškai tas „būt ar nebūt“ – labai jau buitiškai skamba. Vertinys, nepaliudytas gyvoje kalboje.
Vardai, žodžiai…
Mūsų tarmėj žodžio „rusai“ – nebuvo, bent aš negirdėjau. „Ruskiai“ atsirado vėliau, pravardžiuotinis. Į Druskininkų kurortą atvažiuodavę tik „gudai“.
Keista, kad net A. Baranausko poemoje „Kelionė Petaburkan“ yra „žieminiai gudai“, t. b. šiauriniai rusai.
Kažin ar grįšiu, maž ten supūsiu
Žieminių Gudų pusėj…
Sentimentai
Jau seniai jie įnirtingai genami – ir iš literatūros, ir iš gyvenimo. Bet – šiandien moteris, kuriai 50, netikėtai gavo redakcijoj dovanų žalią egiptietišką šalikėlį.
– Ar čia man?
– Tau. Už gerą darbą…
Ir – apsipylė ašarom.
Balandžio 11, penktadienis
Nedirbančių žmonių visuomenė
Anūkė stovi prie lango ir žiūri į streikuojančius žmones.
– Mama, ko jie nori?
– Jie nori būti turtingi, – sako motina.
Močiutė:
– Na matai, o mes manėm, kad svarbiausia yra mokytis, šviestis…
Lietuvoje didesnė pusė gyventojų negali išmokslinti savo vaikų. Jų atlyginimas – apie 1000 Lt per mėnesį. Pusė milijono – pigi darbo „mėsa“ – išvažiuoja pas svetimus. Tuotarp į Lietuvą jau įvežama (nelegaliai) dar pigesnė darbo „mėsa“ iš svetur (net iš Turkijos).
Kraštas yra tam tikrų machinacijų teritorija, premjeras iki pietų kalba vienaip, po pietų kitaip. Seimo pirmininkas – ir tas! – duoda kyšį dėl sklypo.
Kinas ir komunizmas
Šiandien mačiau keliolika nuotrupų iš Rusijoje andai pastatyto kino filmo „Proletariato revoliucija Marse“.
Labai įspūdinga! Minios nuogalių eina ir eina, stambiu planu – kūjis, pjautuvas… Mielai žiūrėčiau visą. Kuomi ne Hieronymus Boschas?
Ko vertas vien entuziazmas!
O gal marsiečiai įgyvendino tą idėją? Gal jiems pasisekė?
– Žmonija čia rūsti, čia juokinga, čia tragiška.
Gyvenimo paguodai
O buvau, vis dėlto buvau,
tai kas, kad labai neilgam,
bet buvau,
gal kiti netikėjo, –
buvau
nutvėręs giesmę už uodegos!
Balandžio 12, šeštadienis
Dviskaita
Lietuvių k. jau išnykęs daiktas, o slovėnų – gyvas!
Palygink: midve sediva (sl.), mudu sėdiva (liet.).
Yra tokių slavų kalbų, apie kurių giminystę su mūsų net nesapnavome.
Dar iš senkalbės
Sakraliniai dalykai, užkeikimai, atsižadėjimai… Jeigu vienas labai spaudžia, tai kitas neišlaiko ir taria (vos ne už savo galvos nusitvėręs…):
– Nesulaukimas tavo galvos!
Suprask: „Nesulauksi, špyga!“
Po didelės perkūnijos
Naktį daug vandens suplūdo į Nerį, daug išgraužų. Užtat gamta rami, lyg moteris sakydama:
– Aš soti…
Gaigalas kyla virš vandens, gelmėj plakas žuvis, nešama srovės. Ta atgaja paliečia ir žmogų – ūmai pasijunti besąs tos pačios gyvybės dalimi: vanduo, paukštis, žuvis… Viskas srūva išvien. Būk ramus, srūvi su jais.
Gyvybės pojūtis yra ir dvasios pojūtis.
Žaibai, kurie varstė – smegenis, slėpsnas.
Iš Leono Švedo observacijų
Žmogus dar 1946 m. „Vienos jaunystės poemoje“, skirtoje tėvams, suprato:
Kada nusikaltėliai užgrobia valdžią,
mūsų sąžinė mus persekioja,
pradeda viešpatauti absurdas:
kada nusikaltėliai mus observuoja,
mes jaučiamės kalti.
(Eil. „Kai valdžią užgrobia diktatūra“)
Jo poezijos rinktinė išėjo 1995 m., rašiau recenziją „Šiaurės Atėnams“, sakiau, jog lietuvių poetai turės pasislinkti, kad ir L. Š. atsirastų vietos… Poetai gal ir pasislinktų, deja, skaitytojams jis nereikalingas. Mano galva, žmonės dar turės jį atrasti. Jaunimas gi nežino net ir J. Kėkšto… Kam Švedas? Per arti viskas.
Studentas Švedas stebėjo
prievartaujamą šalį
ir darė dedukcines išvadas
apie tautos moralę.
Jeigu sąžiningi ir taurūs žmonės
savo laiku neįgyja pagarbos,
tai reiškia, kad kraštą valdo banditai.
(Eil. „Jis stebi Korsaką, Venclovą, Cvirką“)
Beje, a. a. J. yra pareiškusi vienam pokalbyje: „Spjaučiau į veidą kiekvienam, kas blogai atsilieptų apie mano senelį“, t. y. K. Korsaką… Kažin ar L. Švedui irgi būtų spjovusi? 1960 m. gimę žmonės jau neturėjo skrupulų.
Timeo Danaos et dona ferentes.
„Bijau danajų, netgi dovanas nešančių.“
Paties L. Švedo eilutės mane nuperka, pavyzdžiui, tokios: „Eglių koridoriai su dviprasmiais mėnuliais… / kažkas neaiškaus prieš ieškančius guli“ („Fata morgana“, 1950).
Sakytum – „Eglės…“ parafrazė
Sukrečianti vieta iš I. Bachmann romano „Malina“. Jos veikiami galėtume kitaip traktuoti jauniausios dukros (Drebulės) poelgį seniausioje mūsų pasakoje.
Antai (veiksmas vyksta senovinėj pily, didelėj ir tamsioj kameroj, žinoma, viskas pasąmoniška, sapniška):
„Aš buvau akla patamsyje ir tipenau palei sienas, kad nepamesčiau iš akių savo tėvo, kad su juo rasčiau duris, bet štai aš jį randu ir sakau: duris, parodyk man duris. Tėvas ramiai nuo sienos nukabina pirmą žarną, matau apvalią skylę, pro kurią pučia vidun, ir aš susigūžiu, mano tėvas eina toliau, vieną po kitos kabina žarnas, ir dar nespėjus surikti įtraukiu dujas, vis daugiau dujų [...]. Mano tėvas dingo, jis žinojo, kur durys, ir man jų neparodė, ir man mirštant miršta ir mano noras jį dar kartą išvysti ir pasakyti jam vieną dalyką. Tėve, sakau aš jam, nebesančiam, aš tavęs nebūčiau išdavusi, aš niekam nebūčiau pasakiusi. Čia nepasipriešinsi“ (124 p.).
Tai, kas nuolat išlenda
Homo sum, humani nihil a me alienum puto.
„Žmogus esu, ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima.“ (Iš Terencijaus?)
Žmogus nežiūri televizijos
Paklaustas kodėl, atsakė labai mikliai:
– Kas ten rodoma, siejasi su primityviais instinktais. Nieko, kas su protu, pažinimu, siela…
Tai kodėl aš (pats) žiūriu? Atsakau:
– Tyrinėju kvailumo ribas.
SMS
Apie tai, kad nėr neįmanomų dalykų. O būtent:
Jei norėsi pajusti drebėjimą lapo,
Tai leisk man priglusti prie kairiojo papo…
Balandžio 13, sekmadienis
Mergina, taisanti dviratį
Prie upės. Gumos gabalas tarp dantų, kelnės šunų sukandžiotos, mėlyni džinsai. Užrašas ant krūtinės: „Mes priklausome žmogizmui!“
Keikiasi, mosuoja visrakčiu…
Važiuos. „Visi mes esam labai psichai!“ – stabdo savąjį privažiavęs bičas (-ė?).
Jos turi savo studentišką radiją „Atviras galas“. Pusrūsy.
– Norėjom padaryt laidą apie gėjus, neleido. Prisigėrėm alaus…
Vertina pankroką, veganus (?), civilius, skarmalotus ir tuos, kur su kostiumais.
Ir aš galėčiau jums pasekt gražesnę pasaką,
Tačiau kažkoks kvailys į mano pusę pasuka.
Dar apie L. Švedą
Jo atsiminimuose (iš studijų metų Vilniuje) yra detalė apie K. Borutos motiną, kuri, grįžusi iš Vilniaus senamiesčio (K. B. tada gyvenęs Antakalny), pasakiusi:
– Pamačiau ant Gedimino bokšto iškeltą raudoną skudurą ir norėjau dėt skreplį ton pusėn…
Beje, K. Borutos stilistikai artimas L. Š. eilėraštis „Žalia“:
Ir tu esi kaip žaliuojantis beržas,
žalios krūtys, žalias sijonas,
kurie į žalią pavasarį veržias,
į žalią viltį ir žalią svajonę.
Emigravęs į Lenkiją ir nelabai besisiejąs su lietuvių išeivija kitur, L. Švedas taip ir liko „apeitas“. Kaip išgarsėsi „be chebros“?
Daugelis didelių besidedančių išeivijos poetų, tiesą sakant, nublanksta prieš jį. Faustiško sukirpimo, vakarietiško mąstymo žmogus, – kur čia jam su mūsų „rūpintojėliais“?
