Šunų menas

MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ

Julius Keleras. Vilniaus šaligatviai. Vilnius Pavements. Nuotraukų albumas. Sudarytoja Agnė Narušytė.
V.: Knygius, 2010. 150 p.

1.

Juliaus Kelero fotografijų knygos „Vilniaus šaligatviai“ lapai atsiverčia nuščiuvę, lyg ką tik gavę nuodėmių išrišimą.

2.

Albumo atvarte teigiama, kad „Vilniaus šaligatviai unikalūs – tik čia galima rasti tokius įskilimų, pėdsakų, nutekėjimų, atspindžių ir sniego raštus“. Tą patį tvirtina ir albumo sudarytoja menotyrininkė Agnė Narušytė, kurios rašinys „Šaligatvio plytelėse įmintos mintys“ pateiktas šio albumo gale: „Šaligatvis yra miesto tapatybės dalis. Vilniaus šaligatvių plytelių formos – ir ano laiko, ir šio – yra unikalios, kaip ir įdubimai, įskilimai, lūžiai, pėdsakai, subraižymai, dėmės, balų pavidalai, sniego piešiniai ir visa kita.“ Ir užtikrina: „Taigi ši knyga pasakoja apie Vilniaus šaligatvius. Pavyzdžiui, Londono ar Paryžiaus šaligatvių knyga būtų visiškai kitokia, o kokio nors uoliai atnaujinto miesto – net neįmanoma, nes skaitytoją užmigdytų tobulumo nuobodulys.“ Gali būti, bet juk net ir mano ar kieno kito knyga apie Vilniaus šaligatvius būtų visiškai kitokia, o kieno nors tobulumu, juolab „uoliai atnaujinto miesto“ šaligatviu, tiesiog netikiu. Peržvelgęs albumo nuotraukas neradau nieko, kas būtų būdinga tik Vilniui. Jei ne knygos pavadinime pateiktas konkretus vietovardis, galėčiau teigti, kad fotografo sukloti šaligatviai niekuo nesiskiria nuo Ukmergės, Marijampolės ar Liepojos, Krokuvos, Maskvos, o gal ir Paryžiaus, nuo bet kokio kito provincijos miesto ar megapolio šaligatvių – be sniego, juose nėra nieko, kuo būtų galima apskaičiuoti bent apytiksles topocentrines koordinates. Tai labai netikėta, ypač vilniečiui, minančiam tuos šaligatvius nuo vaikystės, tačiau manau, kad šis netikėtumas labiau nusveria svarstykles albumo kokybės, ne menkumo naudai. Poeto Donaldo Kajoko taravimas albume, neva „Vilnius iki šiol man yra nepažįstama žemė, o jo šaligatvių visai neatsimenu, nebent specialiai nuvažiuočiau į juos pasižiūrėti…“, pasirodė man itin reikšmingas: Donaldas Kajokas kaunietis, o aš – vilnietis, bet man Vilniaus žemė Juliaus Kelero nuotraukose lygiai taip pat nepažįstama ir, o varge, lygiai taip pat neatsimenu jos šaligatvių! Ką apie juos žinau ir ar reikalingas toks žinojimas žiūrint į juos fotografijose? Ar man būtų ženklūs ir prasmingi šiose fotografijose, sakykime, mano ant šių šaligatvių palikti ženklai, kad prakalbinčiau architekto Tomo Grunskio rašinyje „(JK) Pa-matymai“ (kuris taip pat skelbiamas albumo pabaigoje) minimą genius loci? Vos vos, kitam gi – dar mažiau svarbūs, todėl man būtina specialiai į juos pasižiūrėti, dabar – per Juliaus Kelero sufokusuotą objektyvą. (Na ir kas, kad jo objektyvas nefokusuoja mano numestos nuorūkos? Jis puikiai geba perlieti ant popieriaus kiemsargio išmaniai atliktą darbą!)

3.

„Šaligatviai yra langas į miestą… jie yra langas, pro kurį miestas matyti geriausiai. Niekas kitas šiame mieste (išskirta mano – M. M.-M.) dar nėra taip sėkmingai sulydęs laisvės ir istorijos“, – teigia autorius. Čia derėtų pacituoti ir Juliaus Kelero eilėraštį iš fotografijos albumo atvarte:

po šaligatvių uniformom plazda

miesto širdis, skaičiuojanti

šimtmečius, priešus ir artimus,

semiančius vandenį katedros

aikštėje dar iš šulinio

Požiūris netikėtas ir intriguojantis, nes nuotraukose neradau nei laisvės, nei istorijos. Plytelės tiksliais geometriniais raštais glūdi viena šalia kitos (tiesa, vienoje nuotraukoje jos praardytos), neatspindėdamos jokių įvykių, išskyrus tuos, būdingus tik šaligatviams: jos tvarkingai sudėtos, sveikos ir suskilusios, aplytos, apsnigtos, nuvalytas sniegas, ant jų nubrėžti dviračių takai, išlikę praeivių, gyvūnų pėdsakai, automobilio paliktos padangų žymės. Nuostabiausia grafika! Tikrai paslaptingas „lango lydinys – šaligatviai“, pagalvojau. Kaipgi man žvelgti pro šiuos „langus“? Ar privalau matyti užkadrę? Ar privalau pasitelkti atmintį? Ar šioms nuotraukoms būtinas verbalinis turinys? „…šaligatviai atsako į klausimus, kurie neatsakomi, pakėlus akis į dangų, ar bent jau atsako kitaip, šaligatviškai“, – teigia autorius įžangoje. Pakelti akis į dangų? Vis dėlto tai ne tušti poeto plepalai, pagalvojau; Vilniuje dangus kitoks nei, sakykime, Ignalinoje ar kitame Lietuvos mieste, o ką jau kalbėti apie užsienio miestų dangų! Dangus juk visur virš mūsų – vienas. O šaligatviai? Ar egzistuoja šaligatvis nuo Vilniaus iki Ignalinos, Kauno, Varėnos etc.? Ar šaligatvis visur vienas? Tai ir paprastas, ir nepaprastas klausimas: kas gi yra tie šaligatviai? Anot poeto Gyčio Norvilo, kurio iškalbingą miniatiūrą taip pat radau šiame albume, „…jie kekšauja, turi ir ekshibicionistinių polinkių, flirtuoja su kojomis, batais, įbestais žvilgsniais, viską regintys iš apačių – tikrų tikriausi sijonų ir pasijonių specialistai-astronomai, turintys savo veidus ir charakterius“. Tuo tarpu Agnė Narušytė minėtame rašinyje primena Julio Cortázaro „klasių“ žaidimą, kai šaligatvyje šokinėjama „…iš vieno pasaulio į kitą“, ir cituodama patį didįjį žaidėją kviečia „…pasižiūrėti „klasių“, vaikiško akmenėlių ir šuoliukų viena koja ritualo, vedančio į Dangų“. Hm, štai tokia mįslinga, graži parabolė!

4.

Žinoma, prieš akis man – fotografijos ir jomis pirmiausia turėčiau remtis, norėdamas atsakyti į šiuos netikėtus sau klausimus, juolab kad ir į dangų, regis, jau pažvelgiau, bet, tikriausiai, prastai moku „šaligatviškai“. O kokios galimos racionalesnės, kad ir architektūrinės, šaligatvio formos? Tai, ką miname šalia gatvės, ar visa, kas yra šalia gatvės, kai pastaroji staiga išsiplečia lyg ištvinusi ir praeiviui nieko nelieka, tik skubiai perbėgti jos lytimis arba šokti ant namo fasado arba į žaliąją zoną? Vienoje nuotraukų užfiksuoti ir laiptai, pasirodo – jie taip pat gali virsti šaligatviu. O medžių atitvertys šalia gatvės, patys medžiai, tvorelės, betoniniai ir metaliniai stulpeliai ar tik priklauso „šaligatvio zonai“, ar yra neatsiejami šaligatvio nariai? Aiškumo dėlei pasitelkiau į pagalbą ir internetinius lietuvių kalbos (LKŽ) ir terminų (TŽ) žodynus.

Ir štai, pasak LKŽ:

šaligatvis – 1) prie gatvės išgrįstas takas pėstiems vaikščioti; 2) gatvės pakraštys.

Pasak TŽ:

šaligatvis – pagatvio takelis vaikščioti.

Tuomet pasitikslinau, kaip apibrėžiama gatvė. LKŽ:

gatvė – 1) kelias tarp namų miestuose ir sodžiuose; 2) genesys, varykla; 3) namai pagal kelią.

Kaip gatvę nusako TŽ, jau netikrinau: žvilgsnis užkliuvo už antrosios žodžio „gatvė“ reikšmės ir žodžio „pagatvys“. LKŽ „genesį“ ir „pagatvį“ apibūdina taip:

genesys – varykla, išvara, bandtakis, išginia, genestys; kelias prie sodybos;

pagatvys – vieta palei gatvę.

Būtų pravartu prisiminti, kaip „šaligatvį“ ir „gatvę“ apibūdina Kelių eismo taisyklės, deja, neprisimenu. Na, o 1981 m. „Mokslo“ leidyklos išleistame A. Lyberio „Sinonimų žodyne“ žodžių „šaligatvis“ ir „gatvė“ apskritai nėra. Tačiau sutikite – semantinis laukas ganėtinai platus. Į vieną klausimą galiu atsakyti taip: nuo Vilniaus iki Ignalinos etc. šaligatvio tikrai nėra, jei nėra miestus jungiančio genesio. O štai Gintaras Zinkevičius, fotomenininkas, kitoje iš albumo nuotraukas lydinčių verbalinių miniatiūrų šaligatvį nusako taip: „Šaligatvis šiuolaikinėje DADA semiotikoje apibūdinamas kaip „bet kas, išsidėstęs šalia gatvės“. Pvz., Aukštuosiuose Paneriuose tai tiesiog takelis, ištryptas žolėje. Logiškai mąstant, šaligatviu galima vadinti traukinio bėgius, laaabai ilgas kopėčias ir netgi siūlą, jei jie ištiesti išilgai / šalia gatvės… Papildymui – labai garsus, bet niekam nežinomas obskurantas ir pinholistas Kirilas Kondyba yra viešai paskelbęs: „Šaligatvis – jaunesnysis Gatvės brolis.“ O nuo Vilniaus iki Ignalinos bent jau traukinio bėgiai tikrai guli labai netoli kelio ir jei pastarasis būtų genesys… Bet manau, kad šaligatvis visų pirma yra tūlo miestiečio kasdienis atramos taškas. Juk kalbėjo andai stipruolis: „Duokite man atramos tašką ir aš pajudinsiu Žemę!“ Va taškas, pamažu ryškėjantis mano, vilniečio, sąmonėje, besiformuojantis iš nespalvotų fotografijų ir verbalinių šaligatvio apibrėžimų, ir albumo autorius teigia, kad juo „…judama link išganingojo išeities taško“, nors pastarojo paskirtis ir reikšmė man liko miglotos… Ar jis Dangų turėjo omenyje?

5.

„Grafika – šunų menas, tapyba – vištų“, – tarsi taip kadaise yra teigęs dailininkas Petras Repšys, neva vištos mato spalvotus, o šunys tik juodus ir baltus vaizdus, destis, vištos pranašesnės? O man mįslė – ar geležinis vilkas regi kaip šuo? Vilko, šunų ir vištų nepamatysime ant Juliaus Kelero nufotografuotų Vilniaus šaligatvių, tik jų pėdsakų aptiksime gerai įsižiūrėję, vadinasi, turėdami gerą uoslę ir klausą, galėtume šiuos gyvius ir užuosti, ir išgirsti. „Kelero fotografijose patys garsai yra tik numanomi, todėl… jie nesumezga erdvių į sodrius, vienareikšmiškus detektyvinius siužetus“, – teigia filosofas Nerijus Milerius albumo gale išspausdintame rašinyje „Trumpas „Vilniaus šaligatvių“ interpretacijos eksperimentas“. Sodrių, vienareikšmiškų siužetų nesumezga, bet menkučių užuomazgų tikrai yra. „Erdvės poetikoje“ Gastonas Bachelard’as aprašė „geismų takus“, kuriuos nutiesia gyvūnai ir žmonės, trumpindami kelius. Kuo šie alternatyvūs šaligatviai platesni ir labiau ištrypti, tuo jie, vadinasi, reikalingesni. Daugelį senamiesčių iš pradžių ir vagoję tokie geismų takai, tik vėliau paversti gatvėmis su savo šaligatviais“, – sako Agnė Narušytė, stovėdama ant penkioliktos savo rašinio plytelės. Ir šuva, ir katė, ir balandis, ir kiti gyviai – visi praeiviai. Vieni jų žingsniuoja, mina, kulniuoja, kiti – pėdina, lervina, vėžlina etc. Apstu visokio dergiančio, lojančio, žvengiančio, burkuojančio ir kudakuojančio, miaukiančio, cypiančio ir staugiančio įvairiaplaukio, įvairiaplunksnio gyvio užkadrėje, jei tik sugebame išlaisvinti vaizduotę, pradedame mąstyti ir susikoncentruoti į nuotraukose neryškų geografinį-kultūrinį-istorinį topos Vilnius. Šitaip galėtume numanyti ir tariamąjį genesį – kas paliudys, kad jo nėra buvę ir nėra dabar? „Juliaus Kelero fotografijos nesunaikina garso. Jose, kaip ir Muncho „Šauksme“, be jokios abejonės, egzistuoja garso suspendavimo efektas“, – teigia Nerijus Milerius.

6.

Vis dėlto mus pasiekia praeivių balsai „iš anapus“, jų pokalbis, kartais peraugantis į klegesį, kliedesį, kartais – į šnabždesį, mat fotografijos albume palydėtos jau mano minėtų ir cituotų žodinių miniatiūrų, kurias Jurgis Dieliautas recenzijoje „Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis“ („Literatūra ir menas“, 2011.II.18) įvardina kaip skirtingas žodines žymas ir žymenis. Kiekvienas balsas išsitaria, kas jam yra šaligatvis, ką apie jį galvoja, vienas kitas papasakoja ir intymesnius su juo susijusius išgyvenimus. Kažkas autoriui prikišo, kad jo „žodinės žymos“ ties fotografijomis išimtinai priklauso paties autoriaus aplinkai, bet nepastebėjo, kad jas rašiusieji yra anonimiški praeiviai, „visada anapus“, kaip teigiama viename albumo atvartų. O ir Juliaus Kelero objektyvas perteikia ne mažiau išmoningą anoniminio darbininko triūsą, kurio dėka ir gimė šis įstabus fotografijų ciklas: „Senųjų akmentašių mozaikinį grožio pajautimą drąsiai galima pavadinti menu, kurį fotografui tereikia pasiimti“ (Romualdas Rakauskas, „Fotovi(t)ražai 34“, Nemunas, 2011.II.17–III.2).  Taigi, daug anonimiškumo šiame albume: praeiviai, akmentašiai, šlavėjai ir patys šaligatviai (jei ir teigiama, kad jie fotografuoti Vilniaus mieste, galime tik spėlioti, prie kokių gatvių šliejasi), bet fotografo gebėjimą tai savaip pamatyti ir perlieti į kitas formas pavadinčiau alchemija. Ir tie nuotraukas lydintys balsai, tas pokalbis – ištaros, taravimai, murmelės, anekdotai, užkeikimai, atkeikimai arba „žodinės žymos“ – sustiprina sugestiją, padeda mums subtiliau įsiklausyti, įsijausti į gatvę, jos pavienius garsus ir triukšmą, juk toli gražu ne kiekvienas šio albumo šaligatvių lakštus vartantis girdi g(G)eležinį v(V)ilką ir ne kiekvienam jis yra lygiai ženklus. Pokalbio dalyviai tampa Juliaus Kelero bendraautoriais, tarsi vieno spektaklio aktoriais, o tai albumui nejučia suteikia ir draminio veikalo atspalvių. Gal todėl fotografui ir nesvarbu, kokių gatvių šaligatviai užfiksuoti jo fotoaparate ar popieriaus lakštuose, nes tų gatvių (scenos) pavadinimus ištaria „aktoriai“ – Naugarduko, Užupio etc., ir tokiu būdu brėžiamos aiškesnės topocentrinės koordinatės. Dera pasakyti, kad „aktoriai“ išties neprasti ir su Vilniaus šaligatviais susieti ir atskleisti patyrimai dreskia kiekvienas savaip, dažnai skaudžiai ir ironiškai.

7.

Albumą autorius pavadino „Vilniaus šaligatviai“, užbrėždamas ribą, užkoduodamas jame visą galimą kultūrinę-istorinę-geografinę su šiuo vietovardžiu susijusią patirtį, atmintį, viltis, nusivylimus ir lūkesčius ir… visa tai atmesdamas: juk galime pažvelgti į Lietuvos centro šaligatvius tokius, kokie jie paprasčiausiai yra. Jau minėjau, kad vartydami albumą nuotraukose beveik neaptinkame jokių geografinių-kultūrinių-istorinių užuominų – jos tokios nežymios, kad beveik nebyloja, tarsi nubudus mums būtų nebereikalingos įkyrios sapno driekenos ant veido; išvystame tik švarią juodos ir baltos spalvos grafiką, lyg ledo piešinius ant langų žiemai įsismarkavus. Po nuotraukomis gi čiuopiame labai tikslias, preciziškai užfiksuotas datas. Jokio genesio. „Šaligatvis – prasta laiko fiksavimo priemonė, tik šiai akimirkai – ir viskas“, – linkteli galva Agnė Narušytė, savo rašinyje peršokusi ant vienuoliktos plytelės. Juliaus Kelero šaligatvių nuotraukos man primena lisaboniečio Alberto Caeiro eiles, kuriose jis prisipažįsta: „…šiandien skaičiau poeto mistiko eilėraščius ir taip juokiausi, taip nuoširdžiai juokiausi…“ Ar poetas Julius Keleras nesijuoktų žvelgdamas į fotografo mistiko išfotografuotus šaligatvius? Ir pritariu fotografui Romualdui Rakauskui – šio albumo fotografijose nėra abstrakcijos – viskas čia konkretu ir aišku. Nėra ir metaforos. Tos meniškos „plytelių, sniego, pėdsakų“ kompozicijos tiesiog nuostabiu būdu atsivėrė Juliaus Kelero objektyvui tokiais ir tokiais metais, tokią ir tokią dieną, valandą bei minutę, netgi sekundę. Jei kalbėtume apie poeziją, pritarčiau Aliui Balbieriui; šios fotografijos – japono rašyti haiku. Stebėtina, koks ryškus jose genius loci – ne jūrų dievas, bet tikras Protėjas! Patiko ir knygos apipavidalinimas, kurį atliko Lina Ozerkina, minkšti albumo viršeliai (nieko kieto, nors vartome akmeniu, betono plytelėmis grįstus miesto šaligatvius), tik autoriaus vardas ir pavardė ant viršelio didoki, taip; ne todėl, kad autorius nėra didis, tiesiog ta dėmė pernelyg akcentuota ir nemaloniai šoka į akis.

Et, vaikštome, bėgame, spjaudome, šlapinamės, mušamės ant tų Vilniaus šaligatvių, bet ar nesame ištikimi šitam miestui? Tikrai, – kaip šunys, savo kvapu žymintys teritoriją.