Vakarų Pekinas

VAIVA GRAINYTĖ

Arktis, kaip ir ši maloni pažintis, nusipelno kreipinio „Jūs“

2011 04 09

Vakar paspaudusi „stop“ ties ta vieta, kur per šiaurės poliaratį keliaujantis Bruce’as Parry kamšo Niuchčios kaimelyje (Archangelsko apylinkėse esantis taškas) gyvenančios žolininkės Katios trobą samanomis ir klauso miškininko Aleksejaus, aiškinančio, kad į mišką reikia kreiptis „Jūs“, išlėkiau į susitikimą su A. – mergina iš Kauno, Pekine gyvenančia jau ketvirtus metus. Baisiai keista eiti dulkėtomis gatvėmis (jas tujinu ir tujinsiu – „Jūs“ galėčiau sakyti nebent gatves šiaušiančiam vėjui) ir kalbėtis apie Budkę, Galerą, Boškę ir kitus ankstyvoje paauglystėje nuzulintus kampus.

A. – beveik visą Kiniją išmaišiusi, avieną Vidinės Mongolijos stepėse dorojusi, visus Pekino klubus ir muzikos festivalius apšokusi, dabar pertrauką nuo savo darbo vienoje tokioje kompanijoje daranti, Sartre’o noveles bute su trimis kinėmis skaitanti sinologė.

Nulindome į dirbtinėmis gėlėmis išmuštą kinų musulmonų „restoraną“. Ant staliuko stovinti vazelė su violetine celofanine rože (grakšti gotiška aliuzija į jaunėles dienas), pūdyto sojų varškės sūrio kalnas ir „Yan Jin“ tapo šios pažinties liudininkais. Šalia sėdintys diedai kišo nagus į mūsų maišelyje gulinčius lavašus – A. davė jiems vieną lakštą. Už tai mainais kinas ant mūsų stalo žlegtelėjo milžinišką bulkos gabalą – net celofaninė rožė suvirpėjo nuo kepalo svorio. Būtinai panaudosiu A. praktikuojamą atkirčio kinams, kurie, išgirdę Litaowan (Lietuva), sako dobryj den’, metodą: pasiteirausiu, ar jie kartais nėra japonai (taip paklausus patariama paspartinti žingsnį).

Slankiojome tuščiais ir penktadienio pramogų pilnais kvartalais. Įsitaisėme gatvėje kažkokios kavinės išneštuose krėsluose ir tarsi svarmenis kilnodamos žalią „Yan Jin“ butelį toliau kalbėjomės. Keista, kad šį vakarą nemačiau įprasto penktos savaitės dienos vakaro personažo – senio, už pavadėlio vedančio žąsį. Paukštis paprastai laviruoja tarp išgaląstais savaitgalio aukštakulniais avinčių gražuolių ir gailiai gagena. Šį kartą gageno mano galva, prikimšta Bruce’o Parry kelionių vaizdų: noriu su inupiatais skrosti banginį, su sibiriečiu Vasiliu mušti būgnus ir girdyti žolę – joje dieduškos šamanai gyvena – degtine, prajodinėti laukinius elnius, ant kaklo ryšėti Šiaurės pašvaistę! Tikiu, kad ateityje taip ir bus. O kol kas man Arkties turtais pabus visokie elektronikos ir roko festivaliai bei rusų parduotuvė su išsiilgtais produktais – grikiais, grietine, šokoladu – sutarėm, kad A. aprodys šias, man dar nepažįstamas, Pekino vietas. Žiūrėsim, ar jos bus vertos kreipinio „Jūs“.

Grikių euforija

2011 04 14

Oi, ta rusų parduotuvė tikrai puiki. Akis patryniau pamačiusi sūrius, šokoladus, grikius. Ten ir duona normalios spalvos, iškepta ne iš balinamosios pudros, neprikimšta pažastų gaiviklių aromatų (ne iš kepėjų, o prekybos centruose pirkti ragaišiai taip tvoskia kokosais, kiviais ir vanile, kad, regis, tavo kambary sėdi turgaus boba ir purškia ant savęs pigiausius, tropikų vaisius ir saldžiuosius prieskonius imituojančius dezikus). Greičiausiai esu materialistė arba receptorių vergė, kad nuolat kalbu apie maistą, tačiau, mano galva, geras maistas yra fizinės, emocinės ir mentalinės sveikatos kuras (Vydūnas rodytų liuksą).

Kiniškas maistas yra puikus (na, tik kartais aliejaus ir druskos perteklius arba ta tradicija viską virti ir kepti – net salotų lapus ir agurkus…), bet jokie statinėje marinuoti kiaušiniai arba ypatingai paruoštas sojų varškės sūris neatstos, pvz., grikių. Parduotuvės „Družba“ asortimentas taip mane sužavėjo, kad pasileidau lakstyti tarp tų trijų lentynų. Šūkavom viena kitai su A. džiaugsmo žodžius ir ištiktukus.  Juos nugirdo toks nedidukas jaunuolis ir prabilo į mus Ignalinos dialektu. Jis čia dvejus metus gyvena, sakė kinų kalbą studijuojąs. Iš Vilniaus, vardas slaviškas.

Paskui A. pakvietė mane į svečius. Pro virtuvės langą atsiveriančiame mokyklos kieme trečiokai ar penktokai, griaudint trimitams ir būgnams, sinchroniškai mankštinosi. Po dešimties minučių stojo tyla. Dar po dešimties minučių arenoje pasirodė vyresnėlių klasė. Ir taip visą dieną kas dieną: nemokama mažųjų olimpiados televizija.

Kaimynių kinių nebuvo, ant jų durų kabėjo spynos. Pasišnekučiavom su A. ir patraukiau namo. Pakeliui praėjau pro kinų chiromantą – ant gatvės pasidėjęs „reklaminį“ plakatą (delnas su linijomis), laukė klientų. A. diplominis kaip tik buvo apie tokius spėjikus. Norėjau prie to senio pritūpti, nors, atvirai sakant, savo ateities žinoti nepageidauju. Pasak A., to daryti nereikia – greičiausiai įkalęs alaus tėvukas sumanė papramogauti. Ai, pasilinksminsiu su grikiais.

Neprakaituotas vijoklių atstumas

2011 04 17

Siaučia siaubingas vėjas, priešais esančio bendrabučio fasado vijokliai kilnojasi ir banguoja – žalia lapų barzda. Kambario durų spynos širdelė, gavusi gūsio, švelniai švilpia. Kaimynė Keitė, atsidariusi duris, leidžia  „Franz Ferdinand“ – trepsiu į taktą.

Jeigu Pekine yra baisi vieta, tai – Pekino zoologijos sodo metro stotelė. Sumaniusi pasinaudoti kinų patarimu, esą šalia zoologijos sodo esančiame pastate geriausia pirkti skudurus – rūbus, avalynę, pėdkelnes ir t. t., vakar pasiryžau ten ieškoti batelių.

Šeštadienį į tą vietą suvažiuoja visi Pekine gyvenantys seneliai su anūkais – vos išlipusi patekau į šimtamečių ir trimečių masę: cypiančią, bliaunančią, rėkiančią, springstančią nuo saldainių, besiskrepliuojančią, balionus už virvučių tampančią. Puoliau į šalia esančio pastato vidų, nusileidau į pirmą aukštą ir ėmiau matuotis batus. Visi keistai spaudė, nors pado skaičiai rodydavo net 40. Pardavėjos viena per kitą aiškino, kad prasitampys, hen piaoliang (labai gražūs) etc., bet aš į kalbas nesileidau. Nusiavusi batą, lėkdavau prie kitos pardavėjos ir vėl matuodavausi. Kainos buvo iš piršto laužiamos, kas mane ėmė siutinti. Pasiuto ir bobos: pas visas išsimatavau ir pridariusi rūgščių grimasų nepirkau. Jų pasaldinti balsai ir komplimentai mano kojoms tapo nervingais judesiais – viena net sviedė man neįtikusį batelį į kampą. Norėjau greičiau bėgti iš ten, bet sukandusi dantis liepiau sau išsirinkti laimikį ir amžiams baigti šitą nemalonų procesą. Galiausiai tarp aršių moterų stelažų pastebėjau melancholišką, nuobodžiaujantį tėvuką. Jo siūlomi batai man ne itin patiko, be to, spaudė, tačiau, pakerėta jo sąžiningumo (vyras iš karto, be jokių derybų, pasakė man kinišką kainą – 45 juaniai, t. y. apie 5 eurus), nusipirkau batelius. Spaudė kaip koks Barboros Radvilaitės korsetas, bet bandydama sau įteigti, kad pade išraižytas skaičius – 40 – yra tikras, o avalynė prasitampys, patraukiau atgal į senelių ir anūkų marmalą.

Jau kad esu čia, reikia nusigauti  į Xiangshan (Kvapniųjų kalnų) parką, pamaniau. Būtent nuo zoologijos sodo važiuoja tinkamas autobusas. Žmonių minia didėjo kas minutę: važiuojantys autobusai ir metro vis išspjaudavo mitingo didumo žmogienos masę. Perėjoje vienakojis vyras dvipiršte pėda piešė hieroglifus, šalia jo sėdėjo paišinas vyras su dar paišinesniu berniuku: pasidėję didžiulį plakatą su savo iliustruotu CV (buvo vaizduojami ugnies liežuviai ir apanglijusi būdelė), laukė, kol kas nors iš juos apspitusių smalsuolių įmes pinigą į stiklainį. Prie pat autobusų stotelės, kito rato viduryje, ant paklodės, paklotos ant asfalto, gulėjo paralyžiuotas vaikinas, kuriam į šnerves žarnelės pumpavo iš šalia esančio aparato deguonį. Prie ligonio  stovėjo senyva moteris – greičiausiai jo motina – ir miniai pasakojo savo sūnaus istoriją. Kas antras jos sakinys sulaukdavo smulkaus pinigo džangtelėjimo į skardinę žuvies konservų dėžutę.

Autobusas nutraukė šiuos kančių vaizdus – pro langą skriejo dangoraižiai ir dangoraižiai. Po valandėlės juos pakeitė žydinčių medžių liemenys, laukai.

Kelias į parką buvo kiek status. Lipant įkalnės gatvele iš visų pusių čirškėjo aliejus – ant iešmų kepė mėsos, dešros, miltiniai gaminiai. Prie muzikos prekių parduotuvių sėdėjo mergaitės ir grojo styginiais milžiniškas juodas kankles primenančiais instrumentais.

Parkas – tai didžiulė teritorija su žydinčiomis sakuromis, man nežinomais medžiais, gėlėmis, stirnų muliažais ir kalnais aplinkui. Per kelias valandas apkopinėjau visus kalnus, o nusileidusi į apačią kartojau savo pamėgtą socialinį žaidimą: stabtelėjusi prie žydinčio medžio užkalbindavau kokį nors kiną ir prašydavau, kad mane nufotografuotų (visi kinai taip daro).

Po Kvapniųjų kalnų parką vaikščiojo moksleivių būriai. Moksleivių ypač knibždėjo tokiame pastate – dviejų kambarių patalpoje: visi išsirikiavę eilute, pagarbiai tylėdami, apžiūrinėjo fotelius ir lovas, ant kurių prigulęs kadaise dirbo didysis Mao. Nuotraukose spindulingo veido vadas spaudė rankas visokiems svarbiems asmenims – ant lauke iškabintų nuotraukų byrėjo rožiniai žiedlapiai. Vaikučiai pagarbiai grožėjosi – galima išplauti ne tik rūbus, bet ir galvas.

Važiuojant atgal teko persėsti Pekino zoologijos sodo stotelėje. Vakarėjo, tad žmogienos masė, tarsi koks faršas, į kurį kažkas per tą laiką, kol kopinėjau po kalnus, įpylė aliejaus ir įmušė kiaušinių, atrodė glitesnis ir riebesnis nei prieš tai. Ištikta mažo isterijos priepuolio, pasileidau bėgti kuo toliau nuo masės – pabėgėjusi greitkeliu įšokau į autobusą ir jis, važiuodamas aplinkkeliais, parvežė namo.

Kaip gera namie: žiūrėti į judančią, neprakaituotą vijoklių barzdą, kuri nuo manęs laikosi pagarbiu atstumu.

Katia

2011 04 22

Vakar atvyko Katerina iš Odesos!

Tą Kateriną pažįsta visi, kas kada nors užsiėmė fotografija, – kažkada pusiau autostopu, pusiau traukiniais vežėme į Odesą parodą. Labai susidraugavau su Katia, tad kitais metais pas visas jos močiutes (jų slavai kažkodėl turi daugiau nei mes) senoviniuose namuose prie Lvovo sekcijoje išrikiuotas porcelianines kazokų skulptūrėles kutinau, ant sienų kabančiuose kilimuose išaustus elnius šėriau, Karpatuose po atviru dangum šokom (žvaigždės ten kūdikio didumo), Gryša, primenantis šunį, dėjo trauklapį ant sužeistos kojos, nuo kalnų nusileidusių huculų sūrį pirkom, kasnakt ant „Šarvuočio „Potiomkino“ laiptų Odesoje su keistais Pelevino gerbėjais juokaudavom, Kryme su pseudojogais grikius ant laužo virdavom ir žiūrėdavom, kaip jie vakarais ruses moko šokti pilvo lašinių polkas. Su Katia kažkada nukeliavome į Maskvą – pakvietė Naujųjų metų sutikti toks Aleksejus, su kuriuo susipažinome toje grikių stovykloje Kryme. Prieš pat mums atvažiuojant, Aleksejus pakliuvo po mašina – kai atvykome, jis buvo antra diena sugrįžęs į realybę, tad sunkiai prisiminė mūsų vardus, svirduliavo ir niekuo nesiskyrė nuo Osvencimo kankinių. Dvi savaitės komos jį pavertė skeletu milžiniškomis, į vieną tašką žiūrinčiomis juodomis akimis. Jo tėvas mus traktavo kaip gelbėtojas, padėsiančias Liošai greičiau atsigauti: liepdavo eiti su juo pasivaikščioti po –30 °C užšaldytas Maskvos Justiniškes (Lioša 20 cm eidavo 4 min.), gerti arbatą, kurios Aleksejus neturėjo jėgų gerti. Miegojome viename kambaryje su ligonio senele, seserimi, kurios niekada taip ir nemačiau be plaukų suktukų, ir pačiu Lioša, kurį paryčiais kankindavo slogūs sapnai. Jo tėvui meluodavome, esą turime reikalų ambasadoje – tik toks pasiteisinimas jį įtikindavo atrakinti durų spyną. Naujuosius sutikome ne su kažkokiais Katios gruzinais, bet su Liošos gimine kažkur Koroliove – žemėlapyje nepažymėtame kosmonautų ir raketinių bazių miestelyje. Tada pirmą kartą gyvenime išvydau tiek ikrų vienoje vietoje – raudonuosius iš kibiro sėmėme šaukštais ir darėme sumuštinius 100 žmonių (tiek asmenų šventė Naujuosius ir Aleksejaus sugrįžimą į gyvenimą). Laikrodžiui mušant dvylika visi atsistoję ir susikaupę klausėsi Putino kalbos, o Katerina, pamenu, neišlaikė – išlėkusi į lauką ėmė plėšti Ukrainos himną ir jau pačią pirmąją naujų metų valandą iki prakaito susiriejo su Liošos teta, kuri ciniškai atsiliepė apie ką tik praūžusią Oranžinę revoliuciją (manęs tuo metu buvo klausinėjama, ar lietuviai nekalba lenkiškai ir ar ne tiesa, kad gera mums buvo drauge Sąjungoje…). Tą naktį su Katia vaikščiojome po vaiduoklišką, betoninį Koroliovą ir niršome… Žodžiu, ta Katerina yra mano (ir turbūt jūsų, nes ją labai daug kas Lietuvoje pažįsta) keistų kelionių draugė – vis pasimatome kas dvejus ketverius metus.

Vakar paryčiais ją pravedžiau pro bendrabučio budėtojų postą, paguldžiau nusnūsti kambaryje, kuriame visą parą nesiliauja tilindžiavusios per visą patalpos ilgį iškabintos įvairiaspalvės Natsumi liemenėlės, o pati išėjau į pamokas.

Katerina nubudusi pareiškė žinanti visus Beihai ir Hohai parkus, kuriuos buvau mintyse įtraukusi į relaksacinę jos pirmosios dienos Kinijoje programą. Pasirodo, Katios pirmosios dienos Kinijoje premjera, kuri paskui nusitęsė iki trijų savaičių, įvyko prieš trejus metus – esą jos klasės draugas, dirbantis jūreiviu, surado jai ukrainiečių kalbos mokytojos darbą (?) kažkokiam miestelyje prie Šanchajaus (!). Katia ten tris savaites kinukams rodė kartotines korteles su užrašytais žodžiais ir mokė tarti „krokodil“, „diakuju“ ir kitus naudingus bei nenaudingus žodžius. O paskui, trūkus kantrybei, metė tas korteles ir patraukė viena sau į Pekiną. Pekine susipažino su daug vaikinų, iš kurių, kaip supratau iš jos pasakojimo, kas trečias jai siūlydavo tekėti. Iš gerbėjų gausos išsirinkusi sau patinkantį kiną, su juo keliavo po visokius miestus, kurių pavadinimų dabar tiksliai neprisimenanti. Katerinos delavaja aura ir organizacinė charizma suvystė ir mane: sutikau su ja kitą savaitę 20 val. traukiniu belstis iki Geltonojo kalno ir kartu aplankyti mano išsvajotus Huidžou kaimus. Su mumis esą keliautų ir jos pažįstamas – keturiasdešimtmetis, pasak ukrainietės, labai malonus ir įdomus kinas, apkeliavęs visą pasaulį ir pusę savo gyvenimo pragyvenęs Kanadoje. Vakare draugę palydėjau iki dešimtosios metro linijos stotelės, kurioje laukė internete surastas, ją kelioms naktims turintis priglausti Andrejus iš „Hospitality“ klubo. Andrejus spausdamas ranką labai džiugiai sureagavo į mano tautybę: čia anglų kalbos mokytoju dirbantis ukrainietis gyvena su lietuviu E., kuris, supratau iš vardo, yra pažįstamo draugas. Malonią pažintį su Andrejumi aplaistėme kinišku makaronų viralu, o sutvirtinome sutartiniu pigios skylės padavėjos, kuri prieš mus atsisėdusi visą valandą šukavosi grifką, erzinimu: ei, tai kodėl neturite arbatos? Gi Kinija – arbatos šalis.