ALEKSANDRS ČAKS. Eilės

Ant naujojo pontonų tilto

Ant naujojo pontonų tilto,
kur sniegas
sūkuriuoja prieš pat veidą taip įkyriai
kaip įstatymai seni, kaip mergiščios
ar kaip bažnyčios, iš už kiekvieno kampo
beiškišančios savo nosis;
kur Dauguva pūkščia laivelis
mirksėdamas
vieninteliu žibintu prie kamino
tarsi praeivis su rankoj žybsinčia cigarete.
Laivuko dūmai tamsoje panašūs
į apšerkšnijusį medelį.

Ant naujojo pontonų tilto
aš poną sutikau.
Nuo jo skleidės
toks sotumas ir tokia ramybė
tarsi nuo kepsnio ant baltai užtiesto stalo,
ir mano sieloje,
kurią kaip inkarą
buvau nuleidęs į savos skaidrybės gelmę,
iššovė dervos juodumo srovė:
neapykantos, įsiūčio, pykčio –
užgesint kaip žibintą
kumščio smūgiu
šio pono mėsingo veido ramybę,
kuri jame įsispaudusi šypso
it žėrintis deimantas
rėmely prašmatniam.

Vertė Vigmantas Butkus