1917. Sausis–liepa

MATILDA KŠESINSKAJA

Balerinos Matildos Kšesinskajos (1872 Ligove prie Sankt Peterburgo–1971 Paryžiuje) prisiminimai pirmąsyk išleisti Paryžiuje 1960 m. Gražuolė Rusijos lenkė, Marijos teatro primabalerina buvo oficiali pirmoji būsimo caro Nikolajaus II mergina, turtinga ir įtakinga rusų bohemos moteris. Praradusi visus milijonus (garsiuose „pani Malečkos“ rūmuose posėdžiavo bolševikai, iš jų balkono Leninas sakė prakalbas), išvyko į Paryžių, ištekėjo už vieno iš Romanovų giminės, įsteigė Europoje garsią baleto studiją, mėgo ruletę. „Jos kraujyje teka šampanas“, – sakė draugai. „Mano gyvenimas buvo pasaka“, – sakė ji.

[...] Paklausiau sesers ir vasario 22-ąją suruošiau pietus draugams ir pažįstamiems, dvidešimt keturioms personoms. Ištraukiau visus savo nepaprastus daiktus, kurie nuo karo pradžios gulėjo užrakinti spintose, ir išdėliojau įprastose vietose. Turėjau gausybę „Fabergé“: didelė kolekcija dirbtinių gėlių su brangakmeniais, o tarp jų – auksinė eglutė su smulkiais tarsi ledo lašeliai briliantais ant šakelių, stebuklingai gražus rausvas dramblys ir krūva aukso taurelių. Jų buvo tiek daug, kad, neturėdama kur jų kišti, paskambinau seseriai – kur sustatyti taures? Už tai buvau žiauriai nubausta, nes po keleto dienų viskas buvo išgrobta ir statyti nebuvo ką iš viso.

Pietų stalą papuošiau pakalnutėmis sidabrinėje surtout de table. Išdėliojome lėkštes ir įrankius, kurie buvo Jekaterinos laikų modelio, saugomo Ermitaže, kopija. Limožo porcelianą Andrejus buvo parsisiuntęs iš Prancūzijos, žuvis buvo patiekta daniškame servize. Po kiekviena lėkšte padėjome apskritą tikrų nėrinių servetėlę.

Kai svečiai suėjo į saloną, pasigirdo susižavėjimo šūksniai, tai man suteikė didžiulį pasitenkinimą, nes kiekviena smulkmena buvo mano apgalvota. Po pietų žaidėme baccarat, ir visi užsisėdėjo iki vėlumos. Tai buvo mano paskutinis priėmimas Peterburge.

Kitą dieną, kai mano ekonomė, kaip įprasta, tikrino sidabrą, krištolą ir staltieses, kažkuris iš tarnų susijaudinęs pranešė, kad Didžiąja Bajorų gatve plaukia minia žmonių. Prasidėjo tai, ko visi labiausiai bijojo, – neramumai gatvėse. Bet minia praėjo pro mano namą tvarkingai. Kelias dienas dar ruseno viltis, kad viskas aprims, ir vasario 25-ąją aš net nuvažiavau į Jurjevo benefisą Aleksandros teatre – rodė Lermontovo „Maskaradą“, kurį režisavo Mejerholdas.

Bet vasario 26 dieną, sekmadienį, man vėl paskambino policmeisteris generolas Galė, kurį gerai pažinojau, ir įspėjo, kad padėtis mieste sudėtinga, kad gelbėčiau viską, kol dar yra laiko. Jis man skambino dar kelis kartus, nes vylėsi, kad kaip nors „pūlinys sprogs“. Apsidairiusi nežinojau, ką ir griebti, kai aplink jau siautė audringa jūra. Pirmadienį kiekvieną valandą darėsi vis neramiau. Kai ką susidėjau į rankinį kelionės krepšį ir laukiau. Vis arčiau girdėjome šūvius, ir staiga pasidarė aišku, kad reikia palikti namus, kol į juos neįsiveržė minia. Apsivilkau patį kukliausią juodo aksomo paltą, apsiūtą šinšilų kailiukais. Kaip be galvos skubėdama staiga pastebėjau, kad vos nepalikau savo numylėtinio fokso Džibio, kuris žiūrėjo į mane siaubo kupinomis akutėmis. Bet kur bėgti aštuntą valandą vakaro? Prisiminiau netoli gyvenantį Jurjevą. Nubėgome.

Jurjevo butas buvo penktame aukšte, pačiame namo viršuje, ir mes tris dienas prasėdėjome pas jį nenusirengdami. Protarpiais įsiverždavo ginkluoti kareiviai – pro šito buto langus jie lipdavo ant namo stogo ieškoti kulkosvaidžių. Glaudėmės tamsiame koridoriuje, nes bijojome atsitiktinių kulkų. Mano tarnai iš namų atnešdavo valgyti, jie visi liko man ištikimi, išskyrus ekonomę Rubcovą ir karvės prižiūrėtoją Katią. (Kšesinskaja prie savo rūmų Peterburgo centre laikė karvę, kad sūnus galėtų gerti gerą pieną. Beje, kiek anksčiau, per sūnaus gimtadienį, buvo išnuomotas ir į rūmus su sveikinimais įvestas nedidelis dramblys – J. V.) Tai, kad Katia, naudodamasi perversmu, vagia mano daiktus, manęs neglumino, ji buvo valstietė, tačiau Rubcovos elgesys pritrenkė. Ją pasamdžiau po jos vyro Rubcovo, mūsų dailininko dekoratoriaus, mirties, paskyriau atskirą kambarį ir kadangi su jos vyru kadaise lošdavome pokerį, tai nutarėme ir dabar po kiekvieno lošimo našlei atidėti pinigų. Surinkome didžiulę sumą. Ir štai ta pati Rubcova pasitinka revoliucionierius išskėstomis rankomis: „Įeikite, įeikite, paukštelė išskrido.“

Visa tai atsitiko kitą dieną po mano pabėgimo. Kažkokia gauja, vadovaujama gruzino studento Agababovo, netgi ėmė komanduoti mano virėjui, kaip ruošti pietus, atidarinėjo šampaną. Abu mano automobiliai, žinoma, buvo nusavinti.

Trečią dieną iki manęs prisikasė brolis Juzia, nutarėme, kad kelsiuosi pas jį. Paėmiau į rankas tik Džibį, nes nešti pėsčiomis brangenybes pavojinga. Buvo labai šalta, ant Trejybės tilto mane kiaurai perpūtė. [...] Petropavlovsko tvirtovės komendantas Bersas, mano geras pažįstamas, pasiūlė man su sūnumi apsigyventi keliuose tvirtovės kambariuose. Šito pasiūlymo, be abejo, atsisakiau: įvykus perversmui komendantą ims ir pakeis, o mane tiesiog užmirš, krapštykis paskui pati.

Dar kreipiausi į garsų advokatą Karabčevskį, kuris buvo labai įtakingas, be to, vienąsyk po spektaklio jo namuose jis kalbėjo: „Nužudykite ką nors, aš jus ginsiu ir jūs būsite išteisinta.“ Paskambinau advokatui ir netikėtai išgirdau: „Jūs gi esate Kšesinskaja, šiais laikais nepatogu, baisu net paminėti jūsų vardą…“ Nebeklausiau, padėjau ragelį.

Mano laimei, apsilankė Krymovas, garsaus žurnalo „Sostinė ir sodyba“ leidėjas, talentingas žurnalistas, aiškios nuovokos žmogus. Sužinojęs apie sunkią mano padėtį, jis liepė kreiptis tiesiogiai į Kerenskį, padiktavo ir laiško tekstą. Kerenskis paskambino po kelių valandų, jis buvo labai malonus, liepė skambinti jam bet kuriuo paros metu. Mes niekad anksčiau nebuvome net susitikę, labai nudžiugau ir išsyk pajutau žemę po kojomis.

[...] Vienąsyk ryžausi ir iš brolio namų nuvykau į Tauridės rūmus prašyti dėl savo užgrobtų namų – juk būtų galima juos išnuomoti, pavyzdžiui, kokiai nors atstovybei… Perbėgau per visas sales ieškodama kokio nors valdininko. Mane kažkur siuntė, visur buvo prirūkyta, primėtyta nuorūkų, purvas neįtikėtinas, šmirinėja baisūs tipai dalykiškais veidais. Atsimenu, mačiau ir Kolontaj, sėdinčią ant aukštos taburetės su papirosiuku dantyse ir puodeliu rankoje.

[...] Kai atėjau į savo namus, apėmė siaubas: puikūs marmuriniai laiptai į vestibiulį, iškloti raudonu kilimu, buvo užversti knygomis, kuriose rausėsi kažkokios moterys. Jos ėmė rėkti, ko aš čia vaikštau per jų knygas. Atrėžiau, kad vaikštau per savo knygas. Mane įvedė į apatinį kabinetą, ir tas žmogus, kuris atlydėjo mane iš Tauridės rūmų, maloniai pasiūlė sėstis į krėslą, kuriame paprastai mėgdavau sėdėti. Vienas kareivis pasirodė man lyg ir padorios išvaizdos, todėl jo paklausiau: kodėl šitie namai taip ilgai užimti kariuomenės? Vietoj atsakymo jis tik mostelėjo į kampinį langą, pro kurį gerai matėsi Trejybės tiltas ir krantinė – leido suprasti, kad jiems tai svarbu. Užlipau į miegamąjį: puikus, specialiai Paryžiuje užsakytas kilimas buvo aplietas rašalu, iš puikiosios spintos su vyriais buvo išplėštos durys, visos lentynos išimtos ir ten išrikiuoti ginklai… Skubiai išėjau, nes sunku buvo žiūrėti į šitą barbarybę. Gretimame vonios kambaryje vonioje-baseine plūduriavo nuorūkos. Tuo metu priėjo studentas Agababovas ir kaip niekur nieko pasiūlė man gyventi kartu su jais. Jie skirs man vaikų kambarį. To jau buvo per daug. Nulipau į apačią. Pamačiau, kad raudonojo medžio Bechsteino rojalis kažkodėl pro dvi, žinoma, subraižytas kolonas buvo įspraustas į žiemos sodą. Dar iš vyriausiojo kiemsargio sužinojau, kad mano brangusis baltas rankinis balandis tą dieną, kai bėgau iš namų, išsiveržė pro langą ir daugiau nebegrįžo, nors anksčiau visad nakvoti atplasnodavo į žiemos sodą. Matyt, kažkoks instinktas privertė jį palikti namus.

[...] Kartą apsilankė Rogovas, baletomanas ir žurnalistas, jis vilkėjo karinę uniformą ir nuolat sukiojosi tarp kareivių, žinojo ten tvyrančias nuotaikas. Jis pasiūlė man pasirodyti Konservatorijos teatre, kur jo pulkui buvo rengiamas koncertas. Iš pradžių šią jo idėją pavadinau siaubinga. Bet jis įtikinėjo, kad bus daug geriau, jei pati parodysiu iniciatyvą. Dabar kaip tik visur rengiami tokie vakarai, artistus į juos net jėga veža. Rogovas kalbėjo, kad scenoje jokios grėsmės juk nebus, o po visko gal net galėsiu nesislapstyti. Sutikau. Mano drabužinėje nurodyto numerio spintoje surado ir man atvežė „rusišką“ kostiumą.

[...] Buvau nei gyva, nei mirusi, nelabai susigaudžiau, kas vyksta aplinkui. Užkulisiuose stovėjo ir jaudinosi mano pažįstami baleto artistai. Ir pats Rogovas, kaip vėliau prisipažino, iki paskutinės minutės nebuvo tikras, kaip viskas pasisuks. Nors buvau nugrimuota, visi sakė, kad esu išblyškusi. Išėjau į sceną. Sunku išreikšti, kas tuomet atsitiko. Visa publika puolė iš savo vietų ir ėmė taip griausmingai ploti, kad orkestras turėjo nutraukti pradėtą groti muziką, nes vis tiek nieko nesigirdėjo. Praėjo gal ketvirtis valandos, kol visi nusiramino ir galėjau pradėti šokį. Baigus „Rusiškąją“ vėl kilo ovacijos, pakartojau visą numerį dar kartą ir jeigu būčiau turėjusi jėgų, būčiau galėjusi dar šokti, tačiau jėgų nebuvo visiškai. Kareiviai į sceną mėtė kepures. Pažįstami užkulisiuose verkė. Namo grįžau pavargusi, bet palengvėjusia širdimi. Kiek visa tai man kainavo, nieks nežino.

Tai buvo paskutinis mano pasirodymas Rusijos scenoje, mano gulbės giesmė.

Gegužės pirmąją mieste galėjo būti netvarka, bolševikai kažką jau rengė. Bijojau pasilikti su sūnumi Vladimirovo bute, todėl buvau laiminga, kai Siamo pasiuntinys Vizanas pasiūlė man jų šalies apartamentus Admiraliteto krantinėje.

[...] Peterburge išbuvau dar du mėnesius. Kuo ramiau buvo mieste, tuo skausmingiau jaučiau, kad čia nieko sava nebėra. Bet kitiems buvo dar blogiau. Kartą važiuodama pro savo namus, pamačiau Kolontaj, vaikštinėjančią mano sode su mano šermuonėlių paltu. Man sakė, kad ji naudojosi ir kitais mano daiktais, nors tikrai tvirtinti to negaliu.

Pagal Matildos Kšesinskajos „Prisiminimus“

(Maskva, 1992) parengė Jūratė Visockaitė