Moksleiviškos mintys
LAURA ŽUKAITĖ
Jeigu nebijočiau klysti – turbūt pradėčiau gyventi.
Jeigu klaidas kartoji – vadinasi, per mažai apie jas galvoji.
Jei nori tikėti kitu, pirma turi leisti patikėti savimi.
Kvailių lazdos turi du galus. Išminčiai pasidaro apskritimą.
Visada eik skirtingais keliais, kad ir kokie tie keliai ilgi būtų – taip apkeliausi daugiau pasaulio.
Gimiau tam, kad pratęsčiau giminę, o ne tam, kad pateisinčiau kieno nors lūkesčius.
Sunkiausia pripažinti tai, ką giliai širdy žinojai iš pat pradžių.
Vyrai mano, kad moterys kvailos, nes apie vieną dalyką gali kalbėti valandų valandas. O štai jie, išminčiai, kalba apie daugelį dalykų. O aš sakau, kad tai vyrai kvaili, nes kalba apie daugelį dalykų, tačiau po mažai, nes nežino, ką daugiau būtų galima pasakyti, o štai moterys vieną temą gali išnagrinėti iki kaulų smegenų, nes jos turi ką pasakyti!
Kartais, kai jaučiu, kad esu visiškai viena visame pasaulyje, užsidarau kambaryje ir palindusi po antklode tyliai verkiu. Esu visiškai viena, kaip pirštas. Ir net tas pirštas turi kitus pirštus. O aš nieko. Viskas, kas tuo metu mane supranta, viskas, kas supa mane, yra negyva. Jokios gyvybės. Norėčiau ir aš pasinerti į tą tylią negyvastį. Man tiek nedaug trūksta – tik kad širdis sustotų. Tuomet susiliečiau su aplinka, tuomet būčiau viena iš tų daiktų, supančių žmones, kurie jaučiasi vieniši, būčiau iš tų, kurie tokius žmones supranta, išklauso ir užjaučia arba tyliai juokiasi iš jų. Bet jie to nežinotų – jie, tie žmonės, manęs nesuprastų. Taip… Ir vėl manęs niekas nesuprastų… Būtų sunku man būti net ir negyvu, aplinkoje paskendusiu ir išnykusiu daiktu, būti nesuprastai, būti vienišai – kaip pirštas.
Visą darbą laikyk malonumu ir gyvensi nemokamai.
Verslo skonis – niekada nežinai, ar kitą mėnesį turėsi už ką pavalgyti.
Skaudžiausia per laidotuves, kai tik pradedamas užkasti žmogus. Kada išgirsti pirmuosius sunkios žemės dundesius, sukeltus atsitrenkus grumstams į karstą… Ausyse tylos aš negirdžiu. Girdžiu tą žemės dundėjimą, lyg ji daužytųsi į karstą, kuriame aš guliu. Gyva palaidota. Šaukiu, bet niekas negirdi. Girdžiu šį dundėjimą kiekvieną sekundę. Nes kiekvieną sekundę galvoju apie Tave. Apie Tave, tik Tau manęs jau nebėra. Tu manęs nebemyli. Tu mane laidoji.
Geriausių draugų nebūna. Kaip gimei vienas, taip ir mirsi vienas.
Sakei, kad Tavo širdis plaka man. Tai kam dabar ji plaka?
Blogiausia – tai lapė vilko kailyje.
Melo kojos trumpos, užtat bėgant greitai maskatuoja.
Draugą nelaimėje pažinsi, bet jei Tu – tikras draugas, tai savojo draugo į nelaimę nekiši. Na, o jei Tavo draugas yra tikras draugas, tai ir neprašytas padės.
Jei gyvenimas eina šuniui ant uodegos, vadinasi, Jūs – blusa.
Gyveni ir mokaisi… Bet taip niekad ir nepasimokai.
Jei naudojiesi kitų protais, vadinasi, nemoki pasinaudoti savuoju.
Aš tiek daug žinau apie pasaulį. O ką pasaulis žino apie mane?
