„Seniai seniai gyveno…“

SIGRIDA RUPŠYTĖ

Graham Swift. Vandenų žemė. Romanas. Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 368 p.

Jacques Derrida

Grahamo Swifto romanas „Vandenų žemė“, į lietuvių kalbą išverstas Laimanto Jonušio, skatina svarstyti apie vieno literatūros žanro – autobiografijos – įtaką kitam literatūros žanrui – moderniam psichologiniam romanui. Ragina susimąstyti apie autobiografinio rašymo reikšmę kultūrai apskritai. Autobiografiškumo potencialą Swifto romane, apdovanotame ne viena literatūros premija, iliustruoja Jacques’o Derrida mintis, kad „menkiausiame autobiografiniame bruože gali slypėti didžiausias istorinės, teorinės, kalbinės, filosofinės kultūros potencialumas“, o „autobiografija [...] ir šiandien lieka pats paslaptingiausias ir pats atviriausias“ kalbėjimo būdas.

Autobiografinė pasakojimo forma, autobiografiškumas kaip pasakojimo organizavimo principas – iš pirmo žvilgsnio ryškiausi Swifto romano ypatumai. „Vandenų žemė“ – pagrindinio romano veikėjo Tomo Kriko pasakojimas, grįstas jo gyvenimo faktais. Tomo Kriko gyvenimo, autobiografijos faktai vaidina išskirtinį vaidmenį: jie ne tik (su)formuoja Tomą Kriką kaip asmenybę, bet ir yra jo pasakojimo šerdis, generuojanti savotišką įtampą, kuri skatina kurti savo gyvenimo naratyvą, dekonstruoti istorinio diskurso pamatus.

Graikų kalbos žodžio αυτο-βιο-γραφία dėmenys slepia ambivalentišką ryšį: aš rašau gyvenimą, tačiau ir pats gyvenimas rašo. Tomas Krikas rašo savo gyvenimą, pasakoja autobiografiją, kita vertus, gyvenimas rašo, kai kurie jo asmeninės istorijos faktai skatina kurti pasakojimus, juos struktūruoja, tuos faktus suvokti įmanoma tik kuriant naratyvą. Taip romane paliečiami literatūros genezės klausimai. Sunkiai suvokiami, sunkiai pakeliami asmeninės istorijos faktai (kraujomaiša, motinos mirtis, brolio pavydas, žmogžudystė, abortas, žmonos depresija, kūdikio pagrobimas) įrašomi (įsirašo) į epinį pasakojimą apie mitinę Fenlando žemę, kuri išaugino būsimą istorijos mokytoją Tomą Kriką, būsimą istorijos mokytojo žmoną Merę Metkalf ir daug kitų, paliestų tos „didžiosios plokščios realybės monotonijos, plačiosios tuščios realybės erdvės“, ypač būdingos Fenlandui.

„Vandenų žemė“ – daugialypis, bet nefragmentiškas pasakojimas. Pirmiausia tai pusamžio istorijos mokytojo pasakojimas-istorijos pamoka, skirta mokiniams. Kuriama tam tikra dialoginė situacija: mokyklos direktorius nušalina istorijos mokytoją nuo pamokų motyvuodamas tuo, kad mokykloje naikinamas istorijos skyrius. Tačiau tikroji „išėjimo į pensiją“ priežastis kita: pedagogo dėstomos istorijos pamokos kitokios, neatitinkančios nusistovėjusių mokymo konvencijų, užuot pateikęs istorinius faktus ir juos aiškinęs, istorijos mokytojas pasakoja istorijas. Ši iš dalies konfliktinė situacija skatina istorijos mokytoją naujai pažvelgti į tam tikrus istorijos faktus, kvestionuoti istoriją kaip discipliną, pateikti naują, alternatyvų požiūrį į ją, tuo pat metu permąstyti / papasakoti savo gyvenimo istoriją.

Swifto pasakojimas yra daugiau nei fikcija, jis tarsi išklysta iš literatūros fikcijos ribų, iš literatūros lauko veržiasi į kitą, istorinį, diskursą, – tampa, anot Derrida, „ta fiktyvia institucija, iš principo leidžiančia sakyti viską“, šiuo atveju kvestionuoti nusistovėjusius, įprastus istorinių įvykių vertinimus, šių įvykių kontekste analizuoti tokias istorijos sąvokas kaip revoliucija, civilizacija, pasaulinių karų patirties svarba ir kt. Tokia meninė, literatūrinė forma – bene vienintelis būdas, galimybė kalbėti apie dalykus, apie kuriuos lyg nedera, lyg nevalia kalbėti.

Istorijos mokytojo pamokos, kuriose jis savo asmeninės gyvenimo istorijos pasakojimą derina su visuotinės istorijos faktų dėstymu, sulaukia ne tik mokyklos direktoriaus dėmesio, bet ir vienokio ar kitokio vaikų atsako. Mokytojas reflektuoja mokinių reakcijas į savo pasakojimus. Pradžioje mokiniai nusiteikę priešiškai, tačiau patyręs pedagogas supranta, kad tokia mokinių reakcija yra maištingo jų nusiteikimo rezultatas, konfliktiško jų santykio su tikrove atspindys. Pasakodamas Fenlando, vandenų krašto, istoriją, vis grįždamas prie revoliucijos temų, taip pat prie savo autobiografijos detalių, iš naujo vis atkurdamas sąmonėje įstrigusius savo gyvenimo epizodus, mokytojas, kaip ir vaikai, ieško (naujo) santykio su tikrove. Tai juos suartina. Pradžioje priešiškas santykis virsta palaikymu. Mokinių reakciją į mokytojo istorijas geriausiai reprezentuoja Praisas, maištingai nusiteikęs, „istorijos pabaigą“ skelbiantis jaunuolis. Jis Tomui Krikui primena ankstesnįjį save arba egzaltuotąją savo asmenybės dalį.

Istorijos mokslas romane traktuojamas kaip tam tikra santykio su tikrove forma. Nors mokytojo ir mokinių santykis su tikrove iš esmės skirtingas, abiem pusėms būdingas tam tikras kritinis mąstymas, autentiškumo, individualios tiesos paieškos. Tai svarbūs mokytojo ir mokinių savimonės, savikūros procesų bruožai. Mokytojas ir mokiniai ne tik nepripažįsta jokių iš anksto numatytų istorijos mokslo tiesų, naratyvų, bet ir neigia galimybę, kad kuris nors istorinis dokumentas, įvykis ar archyvinė medžiaga savaime gali būti laikoma neabejotinu taurios žmogaus prigimties liudijimu. Tokia laikysena istorijos atžvilgiu, kai istoriniai procesai suvokiami individualizuotai, o mokytojo autobiografiniai pasakojimai dera su giminės, krašto, galiausiai visuotinės istorijos pasakojimais, leidžia Swifto romaną suvokti naujojo istorizmo literatūros kritikos srovės kontekste.

Daugialypis „Vandenų žemės“ pasakojimas, kurio ašis yra mokytojo figūra, susideda ne tik iš mokytojo ir mokinių, mokytojo ir direktoriaus, mokytojo ir jo žmonos naratyvinių linijų, tam tikrų detektyvo elementų, ne tik iš autobiografinių pasakojimų, pasakos bruožų turinčios Atkinsonų ir Krikų giminės istorijos, mitinio pasakojimo apie Fenlando žemę, jos vandenis, melioracijos darbus, biologinio ungurių dauginimosi ypatumų aprašymo ir kai kurių istorinių įvykių vertinimų. Romano suvokimą praplečia atsiveriantis istorinis kontekstas, istorijos mokslo problematika, taip pat literatūriniai kontekstai, nuorodos į kitus kūrinius. Viena tokių literatūrinių nuorodų yra antrasis romano epigrafas iš Charleso Dickenso „Didžiųjų lūkesčių“: „Gyvenome pelkėtame krašte…“ Mitologinė „vandenų žemė“, Fenlandas ir joje užaugę Tomas ir Merė gretinami su Dickenso bildungsromane vaizduojama pelkėta kaimo vietove ir joje užaugusiu Pipu. Swifto „Vandenų žemės“ vertėjas Laimantas Jonušys, cituodamas indų rašytoją Anitą Desai, nurodo ir kitų literatūrinės geografijos kontekstų: Gabrielio Garcíos Márquezo Makondą, Günterio Grasso pilkąją Baltiją ir niūrųjį Gdanską ir Williamo Faulknerio Joknapatofos apygardą.

Jonušys taikliai nurodo Swifto stiliaus ypatumus: ilgų sakinių, sodrios stilistikos, trumpų dialoginės formos klausimų ir atsakymų (arba klausimų be atsakymų) pasažai. Matyti, kad perteikti autoriaus stilistikos visumą, įskaitant ir subtilius jos niuansus, buvo vertėjo siekiamybė ir tikslas. Taip pat vertėtų paminėti, kad romane gausiai vartojama specializuota leksika: melioracijos, alaus gamybos proceso, laivybos terminai. Be abejonės, vertėjui teko nelengva užduotis rasti minėtų žodžių atitikmenis lietuvių kalboje, pritaikyti juos, negriaunant individualaus rašytojo stiliaus logikos. Galiausiai lieka tik pasakyti, kad kūrybingas vertimas taip pat prisideda prie istorijų kūrimo ir pasakojimo.