Raganos skaičius – penki

GINAS ŽIEMYS

Tautosakoje ir mitikoje retsykiais susiduriame su unikaliu reiškiniu – penkianare sistema, kurią sudaro moterys. „Karvutėje verpėjoje“ (AT 511) iš karvutės kraujo lašo išdygsta graži obelis. Paskinti obuolių ir pasemti vyno bando trys raganaitės ir našlaitė, o joms vadovauja Ragana. Tibetiečių deivę Lhamo lydi keturios būtybės, kurios vadinamos metų laikų deivėmis. Herai skirtą obelį taip pat saugo keturios mergaitės – nakties dukros, hesperidės. Kadangi Raganą (Lhamo, Herą) supa 4 palydovės, nesunku įtarti, kad jos skaičius – penki. Pavyzdžiui, Laumės kryžių sudaro pentagrama; Senajame Egipte jaučio galvą ženklino penkiakampė žvaigždė; kas penkeri metai Graikijoje švenčiama Heros šventė; abchazai medžioja grupelėmis po penkis, nes tas skaičius, anot Arielio Golano, priklauso Didžiajai Deivei – eventualiai medžioklės globėjai; egiptiečių dangaus deivė Nut augino penkis vaikus; osetinų dievybei Alardy atnašaujami penki paplotėliai, kuriuos aukoja penketas žynių (VG 149) ir kt.

Senajame pasaulyje penketas (po trejeto) buvo pats reikšmingiausias. Homeras (ir Naujasis Testamentas) jo išplitimą liudijo prieš 2000 ir daugiau metų; apie jo svarbą gausu duomenų mūsų senosiose vestuvėse. Patyrinėjus šio skaičiaus kontekstą akivaizdu, kad jis atlieka daugelį funkcijų.

Dievams skiriama auka (aukščiausia kokybė). „Iliadoje“ vyrų valdovas Atridas aukoja penkergę riebiausiąją karvę Dzeusui (Il. II 402–403); penkergį bulių liepia papjauti Agamemnonas, karalių valdovas (Il. II 314–315); grįžusio Odisėjo garbei Eumajo padėjėjai atvaro „kiaulį penkergį, gerai nupenėtą, tiesiai prie židinio skersti“ (Od. XIV 419–420); kai žynys Chrisas šlakstydamas vynu ant laužo degina kulšis, aplink stovi jaunikaičiai su penkiadantėmis šakėmis (Il. I 460–463); per rugiapjūtės pabaigtuves stalo vidury padedamos penkios varpos (auka), o į kiekvieno lėkštę įberiami du grūdai ar varpa ir grūdai sukramsnojami pokylio pradžioje (PD 135); Jurginių rytą šeimininkas lauke užkasdavo duonos kepaliuką, kuriame būdavo įkepti 5 kiaušiniai, prašydamas dievų gero derliaus, o antrąjį, tokį patį, parsinešdavo namo ir suvalgydavo su šeima (PD 82).

Šventasis Liukonių akmuo su penkiomis duobutėmis. 2010. Vilijos Žebrauskaitės nuotrauka

Aukščiausia augimo arba brandos riba, išsipildymo, žinių, galimybių išnaudojimo, meistrystės, tobulumo viršūnė. Lietuviai sako: „Penkių [metų] piemenukas, penkiolikos pusbernukas“ (LKŽ IX 794); indai pataria: „Iki penkerių metų su savo sūnumi elkis, tarytum jis būtų karalius, nuo penkerių iki penkiolikos – tarnas, po penkiolikos – draugas“ (VV 63). Sakmėje (AT 710) Panelė Švenčiausia pakrikštija ką tik gimusią neturtingo žmogaus dukterį, apdovanoja ją kubilu pinigų ir prisako, kai ji bus 15 metų (tris kartus po penkis), atvesti prie to paties akmenio. Kai sukanka 15 metų, žmogelis dukrą nuveda pas akmenį ir atiduoda ją Panelės Švenčiausios globai (JBT II 48). Egiptiečių išminties ir laiko skaičiavimo dievas Totas išlošia iš Mėnulio penkias pridėtines dienas ir jas išdalija Ozyriui, Horui, Setui, Izidei, Neftidei (mitas paaiškina, kokiu būdu prie patobulintų Mėnulio metų (360 dienų) pridėjus 5 dienas sukurtas Saulės kalendorius, VR 63); charakterio formavimasis: „Vyriškas pasirodo [koks esąs] penktame mete, motriška – iš sykio“ (LKŽ XI 803); mokykla, kurią sudaro penkios klasės: penkiaklasė apskrities bajorų mokykla (LKŽ IX 791). Lietuvos ir kitų kraštų mokyklose daug amžių žinios vertintos penkių balų sistema. Reiklesnis mokytojas tada turėjo teisę pasakyti: „Trejetui žino mokinys, ketvertui – mokytojas, o penketui – tiktai Dievas.“ Penkiaknygis: Biblijos dalis, susidedanti iš penkių Mozės knygų (LKŽ IX 791); penkiakovė: sporto varžybos, kurios apima penkias rungtis (LKŽ IX 791); žąsyčių (voveraičių) virimas penkeriaip (LKŽ IX 788).

Laimė, pasisekimas, labas (turtas), išsipildymas. Atjojęs pirštis mergelei penktasis jaunikis vilki juodais aksomais (JD 882, LKŽ I 85); rytmetinė pertrauka (poilsis) 5 valandą linus minant (LKŽ I 853); penki dančiai suverptų siūlų atsikėlus prieš pusryčius (LKŽ II 266); penki juokai (LKŽ II 487); senovinis ilgio matas šmitas – penkios uolektys (LKŽ XV 100); įsigyti penki jungai jaučių (BP II 204, LKŽ IV 378); anglų popietinė arbata, geriama penktą valandą (LAŽ 54); biralų matas dolikis (dvolikis) – penki gorčiai (LKŽ II 606); penkių palų sijonas (LKŽ II 753); iš nupjautos pušies padaryti penki aviliai (LKŽ II 692); penki mastai drobės, duodamos už jaunikio pripiršimą (BsO 412, LKŽ I 19). Vaikai, lakstydami po kiemą pavasarį žydint alyvoms, ieško žiedo, kuriame būtų penki (ar daugiau) lapelių, ir jį suvalgo. Greičiausiai tai atgarsis labai senovinio tikėjimo, kad sukramtęs „laimingą“ žiedą jo „savininkas“ maginiu būdu „tampa laimingas“. Ypač kai žinoma ir atvirkštinė nuostata, draudžianti žiedą valgyti. Esą taip negalima daryti, kad nebūtų „suvalgyta laimė“ (pateikėja Sofija Žebrauskaitė, g. 1959 m.).

Vaisingumas. Kregždės peri po penkis kiaušinius (LKŽ II 451); juodgalvė (avis) veda penkis ėriukus (LKŽ IV 400); per metus žiurkės penkerius vaikus atveda (LKŽ IX 788); varnos deda po penkis ir daugiau kiaušių (LKŽ II 442); penkios giminystės eilės (LKŽ II 1084).

Derlius. Jauname mėnesy galima sėti žirnius nuo penktos dienos ir tokioj savaitės dienoj, kada nėra raidės „r“ jos pavadinime; kūlius, kai iškrečia, reikia sukrauti penktadienio dieną delčioje, tada pelės neės (TŽ 344).

Skalsa, gausa, apsta, sotis. Kristus su penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis pasotino 5000 susirinkusiųjų minią (Mt 14, 13–21); Achilas Patroklo laidotuvėse disko metikui skiria tokį didelį geležies gabalą, kad ištisus penkerius metus nebereikės „nei piemens, nei artojo siųsti į miestą parnešt geležies: jos namie bus lig valiai“ (Il. XXIII 833–835); stebuklinėje pasakoje (AT 725) milžionis, sėdęs prie stalo, iš karto sudoroja 5 kepalus duonos ir važiuoja į malūną, įsivertęs 5 maišus smilčių (JBT II 50); kepamas 5 sluoksnių pyragas (LKŽ XI 981); penkis kartus per dieną ganykloje kilnojama karvė (LKŽ XI 72); iš penkių karvių primelžiama pilna baldė (medinis puskubilis, žema statinaitė) pieno (LKŽ II 186); penki litrai grietinės, iš kurios sumušamas kilogramas sviesto (LKŽ II 1085); penkiapūris alus, padarytas iš penkių pūrų grūdų (LKŽ IX 792).

Jėgos, galios, stiprumo, atsparumo viršūnė. Tam tikrą jėgos matą atspindi posakis: „Penkergis (penkelgis) arklys yra pačioj jėgoj“ (LKŽ IX 788) arba „Arklys lig penkerių metų dužėja (stambėja, tvirtėja)“ (LKŽ II 929); iš penkių sluoksnių nukalamas Hefaisto skydas, kurio negali įveikti nė viena mirtingojo ietis (Il. XX 270); penkiais lankais varžoma statinaitė, kurioje laikomas alus (LKŽ IX 791); stogas, apdengtas rugžysčio šiaudais, tveriąs 50 metų (LKŽ XI 910); penkialinka (penkis kartus sulenkta) virvė, kurios nebepajėgia nutraukti stiprus gyvulys (LKŽ IX 791).

Apsauga. Apveizdos šventė, švenčiama penktą sekmadienį po Velykų (LKŽ I 282); dainų mergelė nuolat pabrėžianti, kad ji yra 5 brolių sesuo (t. y. turi, kas ją saugo ir gina) (LLD II 512); kartais ji prisipažįsta: „Yr kieme penki užtarėjėliai ir antri penki atėmėjėliai“ (LB 16, LKŽ II 1128); penkių žemaičių būrys, galįs įveikti visą abazą (būrys, pulkas, stovykla, kariuomenė) kryžeivių (LKŽ II 46); penketas trojėnų kuopų, pasiryžusių atremti achajus (Il. XII 87).

Ranka – penketo atitikmuo (keturi pirštai plius nykštys) – apima šias prasmes: valdžia, valia, vadovavimas; galybė, jėga; globa, rūpinimasis; priklausymas, nuosavybė; pagalba, parama, užvadas; pagalbininkas; palaima; sugebėjimas, sėkmė; sutikimas tekėti (LKŽ XI 154–156).

Penki broliai. Tai viena iš dažnesnių realijų, aptinkama vestuvinėse dainose ir priklausanti penkių brolių temai. Mergė giriasi, kad ji – senos matušės dukrelė, penkių brolelių seselė, kad ją sena matušė augina, penki broleliai slaugina (LTR 2142 (35), LLD V 69); bernelis prašo uošvio tėvelio nebarti savo jauniausios dukrelės, sakydamas, kad ji būsianti jų martelė, penkių brolelių seselė, senos močiutės dukrelė (LTR 2581 (67), LLD V 410); penki broliai pašeria bėrus žirgelius ir, nujoję į didžius miestus, į jomarkėlius, nusižiūri sau mergeles. Jų išrinktosios nueina rūtų darželin, susipina žalius vainikus, skina penkis kvietkelius ir išdalina juos baltiems brolučiams (LMD I 754 (36), LLD V 351); kai mergelė per ilgai užsibūva su berneliu ant marių kranto, motulė liepia penkiems broliukams paimti rykštelas (LTR 2607 (82), LLD X 192), po rykštelę (LTR 355 (41), LLD X 193, LTR 3227 (8), LLD X 195), broleliams po penkias rykšteles (JLD 41, LLD X 196) ir sudrausti seserėlę, kad ilgiau netruktų; motina pataria dukrai tekėti ne už to, kuris šešetu važiuoja (penkios slūgelės iš šalių joja), o už to, kuris pošnelę šešeliais aria, penki broleliai (LTR 1222 (22), LLK II 512) penkiom dalgelėm (LTR 3517 (1301), LLD II 513) šienelį pjauna.

Opozicija: daug–mažai (penkeri metai–penkios dienos). Piršlybų dainose „Bėk, mano žirgeli“ (V 61) ir „Ten už jūrelių“ (V 359) mergė skundžiasi berneliui, kad jis žadėjęs penkis metus nei žodužiu nerūstauti, o dar neapėjo nei penkios dienos, kaip lendružė rankoj (Klv D 97–98, LLD II 166, 573). Tai viena iš įdomiausių priešpriešų, kurios abu polius jungia skaičius penki. Metai čia simbolizuoja ilgą gyvenimą, o dienos – nė savaitės netrunkantį laikotarpį.

XIX a. pabaigoje A. Leskyno ir K. Brugmano užrašytose dainose mergė sakė: „Yr kieme penki užtarėjėliai ir antri penki atėmėjėliai“ (LKŽ II 1128). Vadinasi, šalia gausos, apstos, turto, jėgos, proto, ilgo gyvenimo gali egzistuoti ir atvirkščioji – trūkumo, bado, nuostolio, bejėgiškumo, kvailumo, trumpo laikotarpio ir kt. – pusė.

Negatyvus skaičiaus 5 pobūdis atsiskleidžia posakiuose: „Penki plaukai ant pakaušio, ir tie patys pasišiaušę“ (kai nedaug ant galvos plaukų) (LKŽ IX 160). Jei žmogus nepilno proto, kiek kvailokas, sakoma: „Jam penkto balkio trūksta“ (LKŽ I 597). Mažmožis, vieni niekai neretai prilyginami penkiems juokams: „Piemeniui penki juokai votegas (botagas) nešioti“ (LKŽ IV 415). Apie neišmanėlį, praradusį protą, sakoma, kad jis neišmanąs nė penkių: „Ką jis žino, tas auškus, kad jis nė penkių neišmano“ (LKŽ I 512).

Milžionio jėgai (kuris beregint išlupa tiek kelmų, kiek 5 vyrai per savaitę būtų nevalioję) priešpriešinamas bejėgiškumas: „Po mūs kartos penki vyrai vieną gaidį pjaus“ (senas žmogus sako, kad jaunosios kartos žmonės bus silpni) (LKŽ III 17); „Ne darbas, kai penki vyrai vieną mazgą riša“ (LKŽ XI 708). Gimimui priešpriešinama mirtis. Penkių mastų drobė klojama į karstą: šešių lentų grabužėlis, penkių mastų drobulėlė – tai mano tėviškėlė (JD 627; LKŽ II 741); paskutines penkias mėnesio dienas tamilai vadina mirties pranašėmis. Mirtis indams simbolizuoja pabaigos pradžią, t. y. kūno suirimą ir grįžimą į penkis pirminius elementus, kuriuos sudaro: oras, eteris, ugnis, vanduo, žemė.

Penketas Indijoje. Ypač didelė svarba penketui teikta senovės Indijoje. Su juo sieti penki karvės produktai: pienas, rūgpienis, lydytas sviestas, mėšlas ir šlapimas; penkių rūšių būtybės – dievai, žmonės, dangaus muzikantai, gyvatės ir proseniai; penkios ugnys: keturi aukojimo laužai, orientuoti pagal pasaulio šalis, ir saulė – viršuje; penki pirminiai elementai – žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris; mirtis, t. y. suirimas (grįžimas) į penkis pirminius elementus (VK 360); penkios medžio dalys – šaknys, kamienas, lapai, žiedai ir vaisiai (VK 361); penki asmenys, pasirašantys dokumentą, – kreditorius, skolininkas, du liudytojai ir raštininkas (VK 362); penki nariai, sudarantys kaimo tarybą (VV 110); punšas (iš sen. indų panča – penki) – saldus gėrimas, susidedantis iš penkių ingredientų (VV 113) ir kt.

Kai tamilų sūnui sukanka penkeri metai, tėvai pradeda ruoštis plaukų kirpimo ritualui. Plaukai paprastai aukojami šventyklai arba dievybei (VV 61). Indų meilės dievas Kamadeva laikomas Penkiastrėliu, kurio lankas su penkiomis strėlėmis užkariauja kiekvieno širdį. Jo strėlės – patys mylimiausi penki žiedai: lotosas, jazminas, ašoka – „džiaugsmo medis“ (žiedui priskiriama stebuklinga ypatybė: jis pražysta tiktai tuomet, kai medį paliečia gražuolės pėda), mėlynoji vandens lelija, kurią kartais atstoja akacija širiša (Acacia sirissa), ir mangas (VV 71). Indų tikėjimas byloja, kad Kamadevos strėlės įsimylėjėlių širdyse sukelia penkis jausmus: ilgesį, liūdesį, džiaugsmą, pavydą ir pyktį (VV 111).

Senieji tamilai savo kraštą skirsto į penkias pagrindines dalis: kalnus, miškus, dykumas, dirbamas žemes bei pievas ir pajūrį. Kiekviena dalis simbolizuoja tam tikrą emocinę būseną. Kalnai siejami su užgimstančia meile, kuriai toks būdingas baikštus ir švelnus pasimatymo ilgesys, slaptos godos ir bemiegės naktys. Visa tai primena nepasiekiamumu ir slaptimi viliojantys kalnai. Santuokinė ištikimybė ir kantrus susitikimo su savo išrinktuoju laukimas asocijuojasi su vešliomis ganyklomis ir miškingomis kalvomis, o audringas pajūrio kraštovaizdis – su vėjo genamomis meilės kančiomis. Išsiskyrimo laikotarpį primena negyva, kaitrios saulės išdeginta bevandenė dykuma. O meilės kivirčai panašūs į besidriekiančius ligi horizonto laukus, kurių derlius jau nuimtas, todėl lieka laukti želmenų pasirodymo. Manoma, kad toks skirstymas į penkias dalis turi realų pagrindą – šiame krašte nuo seno gyvena kalniečiai, piemenys, žvejai, medžiotojai ir žemdirbiai (VV 112). Kaip minėta, paskutines penkias mėnesio dienas tamilai laiko mirties pranašėmis. Ypač pavojinga pirmoji. Jeigu šią dieną mirtis ištinka vieną iš namiškių, tai ji gresia ir kitiems „penkiems“ to namo gyventojams arba kaimynams (VV 127).

Funkcijų artumas: auka, priimtina dievams, aukščiausia kokybė, brandos ir fizinio pajėgumo riba. Skaičių 5 lydi rinkinys savybių, kurios papildo viena kitą, o dažnai ir yra neatskiriamos viena nuo kitos. Iš pradžių neaišku, kodėl dievams aukojami penkergiai gyvuliai. Tačiau atrodo, kad graikams (ir ne tik jiems) šis skaičius asocijuojasi su augimo (brandos) ir fizinio pajėgumo riba, po kurios prasideda negrįžtami senėjimo ir nykimo procesai. Todėl tik pasiekę visišką brandą ir jėgą (įkūniję aukščiausią kokybę) penkergiai gyvuliai labiausiai priimtini dievams. Plg. analogišką lietuvių sampratą: „Penkelgis arklys tai pačiame stiprume.“

Penketui tenkanti skalsos, turto, apstos funkcija paaiškina, kodėl mergės kraitį sudaro būtent penkios margos skrynelės arba penkios karvės. Kaip Kristus susirinkusią minią pasotina dviem žuvimis ir penkiais kepalėliais duonos ar milžionis alkį numalšina penkiais kepalais duonos, o disko metikas geležį naudoja ištisus penkerius metus, taip penkių kraičio skrynių turi užtekti visoms naujosios šeimos reikmėms. Kiek mergelė beraižytų drobelių ir nešiotų marškinėlių, skarelių, prijuostėlių, suknelių, jų niekada nepristigs.

Manytina, kad penketas nebūtų taip įsigalėjęs, jeigu nebūtų išreiškęs penkianarės žemės (centras ir 4 pasaulio šalys), kurią senojoje kosmologijoje įkūnijo vaisingumo deivės Ragana, Hera, Lhamo, Baba Jaga, Venera, Afroditė ir į jas panašios. Anot Georges’o Dumézilio, senovės indoeuropiečių viduriniam žemdirbių (piemenų, amatininkų) sluoksniui priklausė ekonominė funkcija. Todėl galima manyti, kad ekonominė funkcija – tai aukščiausia kokybė, augimo ir brandos riba, laimė, pasisekimas, turtas, derlius, skalsa, gausa, sotis, jėga, galia, valdžia, santuoka etc. Ir visa tai Deivės Motinos savastis.

Kadangi skaičius 5 ženklina žemę, jis tam tikru mastu susijęs su ariamos žemės ploto, nuimamo derliaus, grūdų (biralų) etc. sąvokomis. Japonų sakmė byloja, kaip samdinei, panorusiai ištekėti už turčiaus, iškeliama sąlyga – per dieną užsodinti ryžių daigais 5 tanus (apie pusę hektaro) žemės. Vakare, kai saulė užlenda už kalno, mergaitei lieka tik viena neužsodinta vaga. Apimta nevilties, ji sudeda maldai rankas ir paprašo Saulės sustoti. Saulė jos paklauso, grįžta atgal ir šviečia tol, kol mergaitė, baigusi sodinti vagą, krinta ant žemės negyva.

Nuorodos

Il. – Homeras, Iliada, vertė J. Ralys ir kt., V., 1962.

JBT – J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, surinko J. Basanavičius, V., 1993;

JBT II – t. 2: Lietuviškos pasakos įvairios, kn. 2, 1995.

LAŽ – Piesarskas, B., Svecevičius, B., Lietuvių–anglų kalbų žodynas, V., 1979.

LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, V., 1941–2002, t. 1–20.

LLD – Lietuvių liaudies dainynas, V., 1983:

LLD II – t. 2, Vestuvinės dainos, kn. 1, Piršlybų dainos, 1983.

LLD V – t. 5, Mergvakario ir jaunojo sutiktuvių dainos, kn. 3, 1989.

LLD X – t.10, Jaunimo dainos. Meilės dainos, kn. 1, 1995.

Od. – Homeras, Odisėja, vertė J. Ralys, V., 1964.

PD – Dundulienė, P., Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, V., 1979.